Nearimas sodininkystė – tai sodininkystės sistema, kai dirva nėra įdirbama ir neapverčiama. Šis sodininkystės stilius priklauso nuo intensyvaus mulčio naudojimo ir natūralių biologinių procesų, kad sodo dirvožemis būtų tinkamas augalų augimui palaikyti. Nearimo sodo technika tausoja vandenį ir dirvą, o laikui bėgant ravėti reikia mažiau darbo.
„Arimas“ reiškia dirvos viršutinės dalies apvertimą ir sumaišymą su žeme, esančia apačioje. Tai galima padaryti plūgu, arma ar kastuvu. Dirbant ne tik purenama dirva, kad augalų šaknys galėtų plisti, bet ir į dirvą įmaišomos organinės medžiagos ir išpjaunamos piktžolės.
Nors žemės dirbimas išsprendžia kai kurias problemas, jis gali sukurti kitas. Dirvožemio įdirbimo procesas sutrikdo biologinę veiklą dirvoje. Dirvą supurenus dirvožemį gali nuplauti arba nupūsti, o esant normaliam įdirbimo gyliui gali susidaryti sukietėjęs sluoksnis. Dirbant nupjaunamos augančios piktžolės, į paviršių iškeliamos užkastos piktžolių sėklos, kur jos išdygsta ir pradeda naują piktžolių problemų ciklą.
Sodininkystė be įdirbimo pakeičia žemės dirbimą sodo technika, kuri natūraliau atlieka tą patį darbą. Svarbiausia šio stiliaus sodininkystės dalis – žemės padengimas storu mulčio sluoksniu. Lapai, šienas ir žolė yra geras mulčio sluoksnio pasirinkimas, tačiau tinka bet kokia organinė medžiaga, kuri suirs ir taps dirvožemio dalimi. Po pirmojo bearimo sezono ankstesnių metų pasėlių likučiai tampa natūralia mulčio dalimi.
Nearimuose soduose dirvą purena augalų šaknys, sliekai ir kiti organizmai, o nuo saulės, stipraus lietaus ir vėjo apsaugo mulčias. Biologinis aktyvumas dirvožemyje nėra sutrikdytas, todėl veikla plečiasi ir efektyviau paverčia negyvus augalus ir mulčią organine dirvožemio dalimi. Piktžolių sėklos lieka užkastos, todėl daugelis jų nesudygsta, o mulčias uždusina visas, kurios pradeda augti.
Nearimo sodininkystei skirtos lysvės idealiai yra pakankamai siauros, kad sodininkas galėtų pasiekti lysvės centrą iš abiejų pusių. Tai leidžia sodinti, ravėti ir nuimti derlių nestovint ant dirvos ir jos nesutankinant. Nors augalams galima leisti žūti vietoje ir natūraliai tapti mulčio sluoksnio dalimi, vis tiek svarbu, kad nedirbantys sodininkai pašalintų sergančius augalus, kad būtų išvengta augmenijos platinamų ligų plitimo.