Barokinis sodas yra sodo tipas, sukurtas naudojant geometrines figūras, dažniausiai apskritimus, stačiakampius ir trikampius. Jis taip pat gali būti suprojektuotas su netaisyklingais raštais, sudarytais iš sūkurių ir lenktų linijų, kad, žiūrint iš viršaus, sodas atrodytų kaip didesnis nei gyvenimas labirintas ar emblema. Barokiniams sodams paprastai reikia didelių žemės plotų, kuriuose gali tilpti jų meniniai ir dramatiški kraštovaizdžiai.
Barokiniai sodai išpopuliarėjo Prancūzijoje nuo XV–XVI a., nors sodo koncepcija kilo iš Italijos Renesanso laikotarpiu, kai mokslo ir matematikos sritys patyrė didelę pažangą. Pagrindinis baroko sodo principas yra labai priskiriamas Renée Descartes teorijoms, ypač teorijai, kad begalinė erdvė gali būti padalinta į baigtines dalis. Simetrija taip pat buvo svarbus baroko sodų elementas, tačiau tai neriboja dizaino sudėtingų raštų.
Kitas baroko sodo bruožas yra aukštos augalų gyvatvorės, suteikiančios sodui struktūrinį dizainą. Šios gyvatvorės gali siekti vidutinio žmogaus juosmens aukštį ar net būti aukštesnės už žmogų, todėl svečiai jaustųsi tarsi vaikščiotų labirintu. Gyvatvorėse gali būti gėlynų, statulos ar vienodos formos medžių, kurie suteikia sodui nedidelių aukščio ir formų įvairovės. Suoliukai ir mažesnės pavėsinės taip pat gali būti laikomos gyvatvorėse, kad sodas veiktų kaip susitikimų vieta arba kaip privati šventovė. Kartais pačios gėlės tapdavo gyvatvorėmis, suteikdamos sodui spalvingą kontūrą žaliame žolės fone.
Paprastai barokinio sodo projektavimas prasidėtų sklypo viduryje esančiu židinio tašku, kurį dažniausiai pabrėžia nedidelė konstrukcija, pavyzdžiui, pavėsinė, didžiulė statula ar platus fontanas. Net ir žmogaus sukurtas krioklys galėtų būti pastatytas centre. Nuo šio židinio taško sodas būtų padalintas tiesiomis linijomis, panašiai kaip vienas picos gabalas supjaustomas į lygias dalis. Tada šios dalys būtų suprojektuotos atskirai, tačiau visada turėtų būti vientisos.
Barokinio sodo priežiūra gali būti labai sudėtinga, nes gyvatvores, gėlynus ir medžius reikia nuolat genėti, kad išlaikytų savo formą, ir laistyti, kad išliktų ryškios spalvos. Fontanai, nedideli tvenkiniai ir kriokliai taip pat turi būti reguliariai valomi. Barokinio sodo priežiūra yra ne tik sudėtinga, bet ir labai brangi. Vien statulų įsigijimas ir dirbtinių tvenkinių bei krioklių statyba kainavo nemažus pinigus, jau nekalbant apie viso sodo aprūpinimą vandeniu ir kelių darbuotojų samdymą sodui prižiūrėti. Štai kodėl baroko sodai baroko laikotarpiu buvo turto, galios ir socialinio statuso simbolis, jau nekalbant apie rafinuotumą ir elegantišką skonį.