Žmogaus ausis sudaro išorinis kanalas, vidurinė ausis, kurioje yra trys kaulai, reaguojantys į ausies būgnelio judesį, ir sudėtinga vidinė struktūra. Vidinės ausies centre paprastai yra organas, vadinamas vestibiuliu. Vienoje pusėje dažniausiai yra kanalai, padedantys kontroliuoti pusiausvyrą, o kitoje – sraigė, kuri, naudodama mikroskopines plaukų ląsteles, garsus paverčia nerviniais impulsais. Normalus skysčio slėgis paprastai palaiko tinkamą vidinės ausies veikimą. Šį slėgį gali reguliuoti vestibuliarinis akvedukas – kanalas kaule tarp vidinės ausies ir kaukolės vidaus.
Vestibuliarinis akvedukas paprastai susideda iš vamzdelio per kaulą ir vidinės membranos, vadinamos endolimfiniu lataku. Kai vaikams sukanka treji ar ketveri metai, vamzdelis paprastai yra J formos ir yra apie 0.4 colio (10 milimetrų) ilgio. Įprastas vidutinis jo plotis yra apie 0.03 colio (0.8 milimetro), tačiau vestibiuliarinis akvedukas gali būti iki maždaug 0.05 colio (1.4 milimetro) pločio. Gimimo metu jis paprastai yra trumpesnis ir tiesesnis, tačiau vystymasis tęsiasi visą ankstyvą vaikystę.
Skystis, vadinamas endolimfa, paprastai užpildo vestibuliarinį akveduką ir nuteka nuo vidinės ausies. Kitame gale struktūra, vadinama endolimfiniu maišeliu, paprastai yra kaukolėje ir iš karto už smegenų apsauginių membranų. Vena ir arterija taip pat yra kaulinio kanalo, kuris yra laikinojo kaukolės kaulo dalis, viduje. Endolimfoje paprastai yra daug kalio ir ji labai panaši į skysčius, kurie supa kūno ląsteles.
Vestibuliarinio akveduko sveikata dažnai priklauso nuo tinkamos pusiausvyros ir klausos. Jo struktūros deformacijos gali sukelti galvos svaigimą ir kitas pusiausvyros problemas, taip pat klausos praradimą. Kai kurie žmonės gimsta su per plačiu kanalu; jei jo skersmuo didesnis nei 1.5 milimetro (apie 0.06 colio), tai gali reikšti išsiplėtusio vestibulinio akveduko sindromą (EVAS). Liga dažniausiai yra genetinė, tačiau klausos praradimas dažnai progresuoja laikui bėgant, nes skystis gali grįžti į vidinę ausį ir pažeisti jautrias struktūras. Infekcijos, sužalojimai ir greiti oro slėgio pokyčiai gali sukelti simptomus.
Gydytojai gali pamatyti vestibuliarinį akveduką atlikę medicininį nuskaitymą. Magnetinio rezonanso tomografija (MRT) ir kompiuterinė tomografija (KT) dažnai leidžia išsamiai išanalizuoti mažas srities struktūras. Akvedukas paprastai vis dar vystosi po kūdikio gimimo, o vystymuisi gali atsirasti žala, kai sritis bręsta.