Įsiurbimo vožtuvas yra vožtuvo, leidžiančio orui arba skysčiui praeiti pro jį, pavadinimas, paprastai variklio veikimo įsiurbimo fazės metu. Dažniausias pavyzdys yra tipiško šiuolaikinio automobilio variklyje, dar vadinamame vidaus degimo varikliu. Vožtuvai leidžia oro ir degalų mišinį patekti į variklio cilindrus, kur jis gali būti suspaustas. Suspaudimo fazės metu jie užsidaro, o uždegimo žvakė uždega oro ir degalų mišinį, sukurdama jėgą, kuri varo automobilį į priekį.
Kiekviename automobilio variklio cilindre naudojami du vožtuvai. Įsiurbimo vožtuvo paskirtis – atsidaryti ir užsidaryti laiku, kad į vidų patektų reikiamas oro ir degalų mišinio kiekis. Antrasis cilindre esantis vožtuvas yra žinomas kaip išmetimo vožtuvas. Jis yra beveik identiškas įsiurbimo angai, išskyrus tai, kad jos paskirtis yra išleisti orą po degimo, o ne įleisti.
Jei šie vožtuvai tinkamai neužsidaro arba neatsidaro, gali kilti problemų. Variklis sukurs mažiau galios ir automobilis nejudės taip greitai. Tai ne tik gali sugadinti variklį laikui bėgant, bet ir sumažinti degalų ridą, nes automobilis sunaudoja daugiau degalų ir tuo pačiu metu sukuria mažiau galios nei įprastai.
Dažniausias įsiurbimo vožtuvo tipas yra vožtuvas. Dėl savo formos jis taip pat vadinamas grybų vožtuvu: jis atrodo kaip pailgas grybas su didele galvute, kuri užstoja įėjimą į cilindrą ir pritvirtintą stiebą, skirtą galvutei judėti. Kai galvutė pajudinama, aplink ją gali prasiskverbti oras, tačiau kai galvutė užblokuoja cilindrą, ji tvirtai priglunda kaip kamštis, kad į vidų nepatektų daugiau oro.
Įsiurbimo ir išmetimo vožtuvų vieta automobilio variklyje gali skirtis. Daugelis jų turi abu vožtuvus cilindro viršuje, o kiti varikliai gali dėti vožtuvus šonuose. Vožtuvai taip pat gali būti derinami su vienu vožtuvu cilindro viršuje, o kitu – šone.