Oro kopėčios yra kopėčių tipas, skirtas be atramos ištiesti aukštas vietas. Šio tipo kopėčios dažniausiai montuojamos gaisrinėse mašinose gaisro gesinimo ir gelbėjimo tikslais. Oro kopėčios pirmą kartą buvo išrastos XIX amžiaus pabaigoje, kai reikėjo ilgesnių kopėčių, kurios padėtų ugniagesiams pasiekti vis aukštesnių pastatų aukštus. Pirmosios oro kopėčios buvo pagamintos iš medžio ir pakeltos rankinių švaistikų sistema. Šiuolaikinės antenos kopėčios yra pagamintos iš tvirtų, lengvų medžiagų, tokių kaip orlaivių klasės aliuminis, ir gali būti greitai pakeliamos hidraulika ar elektros varikliais.
Dauguma šio tipo kopėčių yra sukonstruotos sujungiant dvi ar daugiau sutvirtintų kopėčių dalių taip, kad įtrauktos jos susidėtų viena kitose. Jos yra daug tvirtesnės nei standartinės kopėčios, o žiūrint iš šono dalys dažnai turi dėžės formos profilį su įstrižais skersiniais tvirtinimais, kurie gali būti panašūs į tilto ar stogo santvarą. Oro kopėčios yra sukurtos taip, kad būtų laikomos, kol pasiekia tikslą, o kai kurios iš jų gali išlikti laisvai stovėti erdvėje net ir turėdami papildomą vieno ar kelių ugniagesių svorį.
Šiuolaikiniai ugniagesių sunkvežimiai ir transporto priemonės yra labiausiai paplitusios oro kopėčios. Šie prietaisai yra svarbios pagalbinės priemonės gesinant gaisrus ir gelbėjant gaisro įstrigusius žmones, taip pat atliekant kitas gelbėjimo operacijas, susijusias su pastatais, kurie yra daugiau nei vieno ar dviejų aukštų virš žemės lygio. Sunkvežimiai su kopėčiomis sukurti specialiai tam, kad galėtų panaudoti šį neįkainojamą gaisro gesinimo ir gelbėjimo įrankį.
Pagrindinė oro kopėčių paskirtis yra leisti ugniagesiams ir kitiems gelbėtojams patekti į aukštas vietas. Daugelis pagrindinės idėjos patobulinimų padidino jos naudingumą ir efektyvumą. Ant kopėčių galas gali būti įrengtas platforma arba kibiras, kad ugniagesiams ar gelbėtojams būtų suteikta stabili vieta, iš kurios jie galėtų atlikti savo pareigas aukštai ore.
Kai kuriose oro kopėčiose įrengtos automatizuotos vandens tiekimo sistemos, kad ugniagesiams nereikėtų neštis žarnų į kopėčių viršų. Kai kuriuose gali būti ant pasukamo bokštelio sumontuotas gaisrinės žarnos antgalis, leidžiantis ugniagesiui greitai ir efektyviai nukreipti srautą ten, kur jis duos daugiausia naudos. Kai kuriose oro kopėčiose gali būti nedidelis integruotas vandens rezervuaras, kad būtų tiekiamas vanduo, kai nėra kito šaltinio, pavyzdžiui, gaisrinio hidranto.