Ultragarsinis suvirinimas yra pramoninė technika, kai du plastiko arba metalo gabalai sklandžiai sujungiami aukšto dažnio akustinėmis vibracijomis. Vienas suvirinamas komponentas dedamas ant fiksuoto priekalo, o antrasis komponentas dedamas ant viršaus. Prie keitiklio prijungtas prailginimas („ragas“) nuleidžiamas žemyn ant viršutinio komponento, o labai greita (~20,000 XNUMX KHz), mažos amplitudės akustinė vibracija taikoma mažoje suvirinimo zonoje. Trintis akustinė energija paverčiama šilumos energija, o dalys suvirinamos greičiau nei per sekundę.
Ultragarsinis suvirinimas yra unikalus tuo, kad norint sujungti dvi dalis nereikia jokių jungiamųjų varžtų, vinių, litavimo medžiagų ar klijų. Tai labai sutaupo gamybos sąnaudas ir sukuria vizualiai patrauklias (ty nepastebimas) siūles tose gaminių srityse, kuriose svarbi išvaizda. Kadangi ultragarsinis suvirinimas yra iš esmės automatizuotas procesas, technikui tereikia patraukti svirtį ir suvirinimas baigtas. Ultragarsinio suvirinimo trūkumas yra tas, kad jis taikomas tik smulkiems komponentams – laikrodžiams, kasetėms, plastikiniams gaminiams, žaislams, medicininiams įrankiams ir pakuotėms. Pavyzdžiui, automobilio važiuoklės negalima surinkti suvirinant ultragarsu, nes suvirinant didesnius komponentus suvirintų energija būtų pernelyg didelė.
Ultragarsinio suvirinimo technologija atsirado 90-ųjų pradžioje ir nuo to laiko buvo sparčiai tobulinama. Tobulėjant technologijai, didėja medžiagų, kurias galima sujungti naudojant šią techniką, asortimentas. Iš pradžių buvo galima suvirinti tik nelanksčius plastikus, nes jų medžiagų savybės leido efektyviai perduoti akustinę energiją iš dalies į kitą. Šiais laikais galima suvirinti ne tokius tvirtus plastikus, kaip puskristalinis plastikas, nes suvirinimo zonai gali būti taikomas didelis akustinės energijos kiekis. Kadangi technologija bręsta ir tampa vis universalesnė, tikėtina, kad ji pasens daug istorinių medžiagų sujungimo metodų.