Apsauga nuo spinduliuotės – tai medžiagų ar prietaisų, skirtų apsaugoti nuo jonizuojančiosios spinduliuotės, naudojimas. Spinduliuotė atsiranda, kai energija skleidžiama iš vienos medžiagos ir sklinda tiesiomis bangomis, galbūt prasiskverbdama į kitą medžiagą. Kai ši energija absorbuojama, ji gali sukelti jaudinančių arba destabilizuojančių atomų poveikį. Jei tam tikra spinduliuotė prasiskverbia į gyvūną, ji gali turėti žalingą poveikį organizmui, kartais sukelti vėžį ar deformacijas. Ekranavimui naudojamos tam tikros rūšies medžiagos, pvz., švininis stiklas, švino prijuostė arba supakuoti nešvarumai, kad veiktų kaip barjeras tarp kūno ir spinduliuotės šaltinio.
Yra dviejų tipų spinduliuotė: jonizuojanti ir nejonizuojanti. Jonizuojančiąją spinduliuotę skleidžia radioaktyvus atomas arba atomas, kuris yra nestabilus dėl per didelės masės ar energijos. Kai jonizuojančiąją spinduliuotę sugeria kitas atomas, ji gali pašalinti elektronų atomą, todėl jis tampa elektriškai įkrautas arba jonizuojamas. Elektronas yra maža dalelė, mažesnė už atomą, turinti neigiamą krūvį. Jonizuojančiosios spinduliuotės rūšys pagal jonizuojančiosios jėgos stiprumą yra alfa, beta ir gama.
Nejonizuojanti spinduliuotė reiškia spinduliuotę, kuri neneša pakankamai energijos, kad pašalintų elektronus iš atomų, bet gali sužadinti elektroną, todėl atomas tampa mažiau stabilus. Yra du pagrindiniai nejonizuojančiosios spinduliuotės tipai: neutroninė ir elektromagnetinė spinduliuotė. Neutronų spinduliuotė atsiranda dėl to, kad atomas absorbuoja bekrovę subatominę dalelę, vadinamą neutronu, ir dažnai sukelia jonizaciją. Elektromagnetinė spinduliuotė reiškia savaime sklindančias bangas, turinčias elektrinių ir magnetinių savybių. Ši klasifikacija apima spinduliuotę, įskaitant šviesą, šiluminę spinduliuotę, rentgeno spindulius ir gama bangas.
Paprastai galingesnė energija atitinka trumpesnes bangas, kurioms dažnai reikia daugiau apsaugos nuo spinduliuotės. Tokios apsaugos priemonės paprastai nukreiptos į jonizuojančiąją spinduliuotę, kuri gali sukelti vėžį ir mutacijas. Nors tyrimų apie nejonizuojančiosios spinduliuotės poveikį kūno audiniams yra mažiau, yra įrodymų, kad per didelis šios energijos poveikis yra žalingas. Dėl šios priežasties nėščiosioms nerekomenduojama daryti rentgeno spindulių, o per didelė saulės šviesa ilgainiui gali sukelti odos vėžį.
Norint apsisaugoti nuo radiacijos, gali būti naudojamos kelios medžiagos, nes tikslas yra tiesiog blokuoti bangų prasiskverbimą į kūną. Alfa bangas galima užblokuoti tokia plona medžiaga kaip negyvų ląstelių sluoksnis ant odos. Beta bangoms reikia storesnės apsaugos, pavyzdžiui, sunkaus kostiumo. Gama bangoms ir rentgeno spinduliams reikalingas tankus ekranas, pvz., švino stiklo siena, švino prijuostės arba stora siena. Iškritimo slėptuvėse, skirtose apsaugoti žmones nuo radiacijos po branduolinio sprogimo, dažnai naudojami supakuoti nešvarumai ir duoda teigiamų rezultatų.
Apsauga nuo spinduliuotės yra efektyvesnė, kuo storesnė ir tankesnė kliūtis. Nepaisant to, žmonėms geriausia vengti ilgalaikio spinduliuotės poveikio ir apriboti jų veikimo laiką. Asmenys taip pat turėtų dirbti saugiu atstumu nuo spinduliuotės šaltinių. Tais atvejais, kai asmuo turi turėti sąlytį su spinduliuote, patartina naudoti akronimą ALARP, „kiek pagrįstai praktiška“.