Architektūrinis konservavimas – tai istorinę ar estetinę vertę turinčių pastatų išsaugojimo procesas. Tai gali apimti teisinių standartų, draudžiančių nekilnojamojo turto savininkams keisti ar griauti svarbias konstrukcijas, įgyvendinimą arba investuoti į pastatus ir medžiagas, kurios suprojektuotos taip, kad tarnautų ilgai. Architektūros išsaugojimo praktika gali būti taikoma tiek senovinėms struktūroms, kaip Didžiosios Gizos piramidės, tiek santykinai naujiems pastatams, pavyzdžiui, ikoniškiems XIX amžiaus rudojo akmens miestelio namams visame Niujorke. Ši praktika gali būti gana prieštaringa, šalininkai nurodo būtinybę išsaugoti praeitį, o kritikai teigia, kad išsaugojimo praktika yra pernelyg ribojanti ir gali trukdyti pažangai.
Architektūros konservavimo procesas remiasi trimis pagrindiniais metodų tipais. Pirmasis yra išsaugojimas, kai bendruomenės ar savivaldybės priima įstatymus, kurie neleidžia nekilnojamojo turto savininkams be leidimo keisti statinį. Tai padeda išlaikyti istorines ar estetines fasado savybes ir išsaugoti struktūrą ateities kartoms. Daugelis miestų leidžia saugomų objektų savininkams atlikti tam tikrus interjero pakeitimus, nors išorės pakeitimai yra ribojami.
Reabilitacija ir restauravimas yra dar viena architektūros konservavimo technika. Šis metodas skirtas padėti nekilnojamojo turto savininkams atlikti jautrų remontą ir atlikti įprastinę priežiūrą, kuri padės išsaugoti istorinę pastato prigimtį. Reabilitacinis konservavimas gali būti taikomas ir apleistoms ar stipriai pažeistoms konstrukcijoms. Suinteresuota piliečių grupė arba savivaldybės įstaiga gali perimti atsakomybę už apleisto pastato rekonstrukciją, kad būtų išsaugota jo struktūra. Jie gali restauruoti pastatą ir paversti jį muziejumi arba užkonservuoti pastatą ir panaudoti jį naujai funkcijai.
Trečioji architektūros išsaugojimo technika yra susijusi su statyba žvelgiant į ateitį. Daugelis statybininkų orientuojasi į pigesnes medžiagas, kurios padeda sumažinti išlaidas. Kai kuriuose rajonuose ar miesteliuose reikalaujama, kad bet kokie nauji pastatai ar renovacija toje vietovėje atitiktų tam tikrus estetinius standartus. Pavyzdžiui, pagrindinėje gatvės zonoje, išklotoje mūriniais pastatais, gali tekti, kad bet kokie nauji objektai artimiausioje teritorijoje taip pat būtų pastatyti iš plytų. Ši technika ne tik išlaiko gatvės patrauklumą, bet ir užtikrina, kad pastatas tarnaus ilgą laiką.
Architektūros išsaugojimo įstatymus ir kodeksus nustato atskiri miesteliai ar miestai. Kai kuriose vietovėse, turinčiose turtingą istoriją, gali būti įrengti istoriniai rajonai, kuriuose be komiteto ar bendruomenės pritarimo negalima daryti jokių pakeitimų. Kiti įgyvendina mažiau ribojančius apsaugos rajonus, kuriuose nekilnojamojo turto savininkai gali atlikti nedidelius pakeitimus, tačiau bet kokiems dideliems renovacijai ar griovimui reikalingas komiteto pritarimas.