Etanolio biodegalai yra benzino alternatyva, distiliuota iš tam tikrų žemės ūkio kultūrų. Nors kai kurie mano, kad tai yra revoliucinis atradimas, etanolio biodegalai iš tikrųjų buvo naudojami nuo pirmųjų automobilių išradimo dienų. Nors techniškai tai yra atsinaujinantis išteklius, daugelis aplinkosaugos ekspertų teigia, kad šis alternatyvus kuras turi didelių pasekmių tiek planetai, tiek jos gyventojams.
Etanolio biokuro gamyba prasideda nuo daugelio augalų sodinimo ir augimo ciklo. Krakmolingi augalai, tokie kaip cukrus, bulvės ir kukurūzai, yra ypač veiksmingi, kai naudojami etanoliui gaminti. Pasiekus norimą augimą, derlius nuimamas ir vyksta fermentacijos procesas, kurio metu susidaro etanolis. Biokuras yra siurbiamas ir apdorojamas, kad būtų pasiektas nuoseklumas ir tinkama pusiausvyra arba koncentracija.
Etanolio biokuras gali būti naudojamas kaip alternatyva dujoms arba tam tikromis koncentracijomis įpilamas į tradicinį benziną. Etanolio pridėjimas į įprastą benziną sumažina reikalingo iškastinio kuro kiekį, todėl procesas tampa šiek tiek tvaresnis. Etanolio biokuro naudojimas transporto priemonėse vargu ar yra nauja idėja; Henry Fordas buvo puikus etanolio šalininkas, o kai kurie jo ankstyvųjų modelių automobiliai veikė tik šiais alternatyviais degalais.
Jungtinės Valstijos, turinčios didžiulę žemės ūkio sritį, yra pirmaujanti etanolio gamintoja pasaulyje. Didžioji dalis šios šalies gaminių gaminama iš kukurūzų – itin paplitusių kultūrų. Tačiau ginčai kyla dėl kukurūzų pasėlių naudojimo etanolio gamybai; niekintojai teigia, kad maisto šaltiniai senka, nes ūkininkai naudojasi didesnėmis subsidijomis, siūlomomis etanolį gaminantiems kukurūzams. Ši problema tampa daug didesnė pasaulio arenoje. Kai kurie ekspertai teigia, kad didžiulis etanolio gamybai naudojamų pasėlių augimas padidins netinkamą mitybą ir badą besivystančiose šalyse visame pasaulyje.
Etanolio biodegalai dažnai reklamuojami kaip atsinaujinantis, aplinkai nekenksmingas alternatyvus kuras, tačiau šis teiginys yra plačiai ginčijamas. Etanolio gamybos ir gamybos procesas sukuria didelę anglies dioksido taršą, taip pat dėl tam tikrų auginimo būdų išeikvoja viršutinį dirvožemio sluoksnį.
Be to, etanolio gamybai reikia didžiulio vandens kiekio. Nors išsivysčiusiose šalyse tai gali nesukelti tiesioginių problemų, daugelyje pasaulio šalių, kuriose auginami etanolio augalai, naudojamas vanduo yra menka prekė. Vandens šaltiniai, dažnai klaidingai laikomi begaliniu ištekliu, rizikuoja gerokai išeikvoti, jei priklausomybė nuo etanolio gamybos ir toliau didės.
Šalininkai teigia, kad laiko ir išteklių investavimas į etanolio kūrimą yra svarbus žingsnis mažinant priklausomybę nuo iškastinio kuro. Nauji gamybos metodai, pvz., biokuro dumbliai, gali panaudoti nuotekų šaltinius ir yra tvarūs bei daug produktyvesni nei tradiciniai pasėlių šaltiniai. Nors kova dėl aplinkai nekenksmingo kuro statuso tebevyksta, nuo XXI amžiaus pradžios etanolio degalų paklausa nuolat auga.