Įprasta žemės ūkio praktika apima veiklą individualaus ūkio lygmeniu ir politiką, kurią nustato valdžios institucijos, siekdamos nustatyti platesnio masto ūkininkavimo standartus. Individualių ūkių lygmeniu šiuolaikinėje žemdirbystėje dažniausiai naudojama žemės dirbimas, tinkamas maistinių medžiagų naudojimas, piktžolių ir vabzdžių naikinimas bei vandens tiekimo valdymas. Nacionalinėje ir tarptautinėje ūkio politikoje, dažnai vadinamoje gerąja žemės ūkio praktika, pagrindinis dėmesys skiriamas saugiai, tvariai komercinei maisto ir gyvulių gamybai makro lygmeniu.
Individualiuose ūkiuose žemės ūkio veikla prasideda dirvos įdirbimu sėkloms sodinti, augalų maistinėmis medžiagomis ir kenkėjų kontrolės metodų taikymu. Pavyzdžiui, 1930-aisiais JAV vėl pradėtas naudoti kontūrinis ūkininkavimas, todėl pasėlių derlius smarkiai išaugo ir dirvožemio erozija smarkiai sumažėjo. Dabar labiausiai paplitęs žemės dirbimo būdas – kontūrinis ūkininkavimas paprasčiausiai reiškia žemės kontūrą atitinkančių vagų arimą. Ši praktika atsirado dar ikiromėnų laikais, tačiau beveik 2,000 metų po to, kai romėnai ją priėmė, buvo pakeistas tiesiuoju arimu.
Maistinių medžiagų ir pesticidų pažanga suteikė ūkininkams įrankių, kurie yra saugesni ir veiksmingesni auginant ir apsaugant pasėlius. Dirvožemio maistinių medžiagų papildymas yra įprasta žemės ūkio praktika, taikant įvairius metodus nuo cheminių maistinių medžiagų iki organinių papildų. Tas pats pasakytina ir apie kenkėjų kontrolę, kai gali būti naudojamas cheminis apdorojimas, organiniai junginiai ir specialūs arimo metodai, siekiant sumažinti pasėlių nuostolius dėl piktžolių ar vabzdžių.
Vandentvarka sutampa tiek su atskira žemės ūkio veikla, tiek su nacionaline ar tarptautine politika. Dauguma šalių ir tarptautinių grupių, tokių kaip Jungtinės Tautos, yra nusistovėjusios geros žemės ūkio praktikos (GAP). Ši praktika nustato maisto gamybos tvarumo ir saugos standartus, sprendžiant dirvožemio, vandens, gyvūnų sveikatos ir visuomenės sveikatos problemas.
Geroji žemės ūkio praktika, susijusi su vandeniu, apima apsaugą nuo teršalų, užteršančių požeminio vandens šaltinius, saugų vandens perkėlimą iš šaltinio į dirvą, efektyvų purškimą ar drėkinimą ir vandens išsaugojimą. Kaip ir naudojant atskirų ūkių dirvožemio praktiką, GAP standartai yra skirti erozijos kontrolei ir žemės išsaugojimui. Standartai taip pat apima tinkamą trąšų ir pesticidų naudojimą.
Nacionalinio ir tarptautinio lygmens politika taip pat nukreipta į saugų maisto produktų perdavimą iš ūkio vartotojui. Kad tai būtų pasiekta, dauguma Geros žemės ūkio praktikos turi kokybės kontrolės ir kokybės užtikrinimo standartus. Buvo manoma, kad tai būtina, didėjant ūkininkavimo globalizacijai. GAP politikoje taip pat atsižvelgiama į komercinę gyvulių auginimą žemės ūkio praktikoje ir nustatomi vartotojų saugos ir gyvūnų gerovės standartai.