Pagrindinis tinklo saugumo ir etiško įsilaužimo ryšys yra tas, kad „white hat“ įsilaužėliai gali būti naudojami tinklo vientisumui patikrinti. Šie etiški įsilaužėliai naudoja daug tų pačių metodų, kuriuos naudoja nusikaltėliai arba juodosios kepurės, tačiau jie veikia gavę tinklo savininko leidimą. Šio tipo etinis įsilaužimas kartais vadinamas įsiskverbimo testavimu, nes jis gali būti naudojamas tikroms atakoms imituoti. Stebint tokio tipo griežtai kontroliuojamą įsilaužimą, bet kokios silpnos tinklo saugumo vietos gali būti nustatytos ir pašalintos prieš įvykstant realiai atakai. Tai galiausiai gali sutaupyti organizacijos pinigų, sustabdyti vertingos informacijos vagystę ir užkirsti kelią paslaugų teikimui.
Tinklo saugumo sąvoka susijusi su neteisėtos prieigos prie duomenų ar sistemos išteklių prevencija. Tinklo administratorius gali naudoti įvairius įrankius ir strategijas, kad sukurtų saugią aplinką. Tiek viešieji, tiek privatūs tinklai gali naudoti įvairias saugumo formas, nes bet kuriam tinklui, kuriame yra duomenų, kurie nėra skirti vartoti plačiajai visuomenei, paprastai reikalinga tam tikra apsauga. Tai gali būti bet kas – nuo slaptažodžiu apsaugotos autentifikavimo sistemos iki sudėtingos ugniasienės. Tinklo sauga taip pat gali apimti kelis apsaugos lygius, pvz., įmonė, kuri suteikia klientui prieigą prie „Wi-Fi“ ryšio, bet ne prie kompiuterių turinio.
Tinklo saugumas ir etiškas įsilaužimas yra dvi glaudžiai susijusios sąvokos, nes vieną iš esmės apibrėžia kita. Baltosios skrybėlės įsilaužimas laikomas etišku, nes jį leidžia tinklo savininkas arba operatorius, kad patikrintų apsaugos sistemos ribas. Skirtingai nei juodosios kepurės įsilaužėlis, kuris įsilaužia į sistemą siekdamas asmeninės naudos arba pakenktų organizacijai, etiški įsilaužėliai įdarbinami pažeidžiamumui nustatyti, kad juos būtų galima ištaisyti. Įsiskverbimo testai paprastai apima tiesiogines atakas prieš tinklą, naudojant įvairius įsilaužimo būdus ir įrankius, tačiau etiškas įsilaužėlis taip pat gali naudoti kitus metodus, tokius kaip sukčiavimas ar net fizinis įsilaužimas į duomenų centrą.
Taip pat yra dar vienas įsilaužėlių tipas, vadinamas pilka kepure. Nors tinklo saugumas ir etiškas įsilaužimas vyksta kartu dėl tinklo administratoriaus leidimo, pilkosios kepurės įsilaužėliai dirba neturėdami tokio leidimo. Jų veikla gali atskleisti tinklo pažeidžiamumą prieš tikras kenkėjiškas atakas, kaip ir įgaliotas skverbties bandymas, tačiau dauguma valdžios institucijų juos vis tiek laiko nusikalstamais.