Lengvasis katalogų prieigos protokolas (LDAP) yra duomenų tvarkymo metodas, skirtas naudoti su duomenų bazėmis, kurios atitinka LDAP standartus. Tai yra atviras standartas, todėl bet kuri organizacija gali naudotis struktūromis nemokėdama licencijos mokesčio. LDAP katalogas yra optimizuotas skaitymui, o ne rašymui, todėl tai puikus pasirinkimas ilgalaikiam saugojimui, bet ne aktyvioms duomenų bazėms. Dėl nemokamos licencijos ir į skaitymą orientuotas „Lightweight Directory Access Protocol“ protokolas tapo populiariu informacijos tvarkymo būdu duomenų saugyklose.
Labiausiai klaidinantis LDAP aspektas yra tai, kas tiksliai yra protokolas. Lengvasis katalogų prieigos protokolas yra duomenų tvarkymo ir saugojimo metodas. LDAP duomenų bazė yra duomenų bazė, kurioje saugoma informacija pagal protokolą. Šis punktas tampa labai purvinas, nes terminijos susilieja.
Lengvasis katalogų prieigos protokolas yra atviro standarto ir kelių platformų. Tai reiškia, kad bet kuris vartotojas bet kurioje sistemoje gali lengvai naudoti ir valdyti LDAP duomenų bazes. Jis taip pat lengvai valdo virtualias duomenų bazių sistemas, todėl kelios duomenų bazės gali veikti kaip vienas subjektas kliento pusėje. Galiausiai, interneto protokolai yra tiesiogiai įtraukti į savo specifikaciją, todėl prieiga prie jo per interneto ryšį yra beveik neskausminga.
Kadangi LDAP turi daug pastangų, protokolas tapo labai populiarus kaip informacijos saugojimo plačiame tinkle priemonė. Daugelis šiuolaikinių duomenų bazių projektų turi galimybę pasiekti LDAP duomenų bazes, net jei jos tiesiogiai nenaudoja lengvojo katalogų prieigos protokolo. Tai padidino protokolų populiarumą, nes beveik visose pagrindinėse duomenų bazėse dabar yra integruotas LDAP arba pasiekiamas per papildinį.
Tai, kaip Lengvosios katalogų prieigos protokolo duomenų bazė pasiekia ir saugo informaciją, turi didelę įtaką jos naudojimui. Protokolas pabrėžia duomenų skaitymą iš duomenų bazės, o ne naujos informacijos įrašymą. Dėl to informacijos pridėjimas daug lėtesnis nei jos pašalinimas. Greitos programos, pvz., banko įrašai ar užsakymas internetu, būtų pernelyg lėti. Saugojimo arba įrašų sistemos, pvz., inventoriaus ar mokesčių informacija, veikia labai gerai.
LDAP nurodo hierarchinę duomenų organizaciją. Tai daugeliui žmonių puikiai pažįstamas metodas, todėl LDAP duomenų bazių rūšiavimas yra paprastesnis nei kitose sistemose. Šis organizavimo metodas dažnai sujungiamas su žiniatinklio adresais, todėl aukščiausio lygio duomenų bazės informacija pasiekiama naudojant žiniatinklio naršyklę.
Lengva galvoti apie šiuos lygius kaip apie kompiuterio aplankus. Duomenų bazės akcentas yra aukščiausias lygis, paprastai įmonės ar organizacijos pavadinimas. Po ja yra skyriai, skirti organizacijos padaliniams ar projektams. Po kiekviena iš tų antraščių yra tos srities poskyriai. Kompiuteryje tai yra tarsi aplankas aplanke, kuriame kiekviename pateikiama konkretesnė informacija. Galiausiai aplanke arba duomenų bazėje bus visa informacija, susijusi su ta konkrečia tema.