Adresavimo režimai yra metodas, naudojamas nustatyti, į kurią atminties dalį nurodo mašinos nurodymas. Yra įvairių tipų, o naudojamas režimas priklauso nuo to, kokia kompiuterio architektūra naudojama.
Laisvosios kreipties atmintis (RAM) yra pagrindinė kompiuterio atminties sritis, į kurią reikia įkelti bet kokią programą, kad ji būtų paleista. Centrinis procesorius (CPU) nuskaito mašinos instrukcijas iš RAM ir veikia pagal jas. Įrenginio instrukcijose dažnai turi būti nurodytos konkrečios RAM dalys. Kad tai padarytų, centrinis procesorius turi turėti galimybę žinoti, apie kurią RAM dalį nurodo mašinos nurodymai.
Adresavimo režimai naudojami padalyti RAM dalis į atskiras dalis, kurios gali būti nurodytos atskirai, panašiai kaip kiekvienas namas gatvėje turi adresą. Tada šis adresas gali būti naudojamas mašinos instrukcijoje, kad būtų nurodyta tam tikra atminties dalis. Tada centrinis procesorius pasieks tą atminties dalį ir atliks mašinos instrukcijoje nurodytą veiksmą.
Yra daug skirtingų adresavimo režimų tipų, o skirtingi kompiuterių architektūros tipai turi skirtingus. Dėl šios priežasties visa programinė įranga nėra suderinama su visais kompiuteriais. Jei programa skirta vieno tipo adresavimo režimui, ji negalės paleisti, kai bus naudojama sistemoje, kurioje naudojamas kitas. Tai bus panašu į kalbėjimą su kuo nors jam nesuprantama kalba.
Kiekvieno tipo specifika svarbi asamblėjos kalbą naudojantiems kompiuterių programuotojams. Ši kompiuterio kalba yra tiesioginis kompiuterio nurodymų, siunčiamų į centrinį procesorių, atvaizdas ir leidžia kurti programas, kurios gali veikti kelis kartus greičiau nei kitos programavimo kalbos. Kuriant operacines sistemas naudojama asamblėjos kalba. Kompiuterių programuotojas turi žinoti konkrečioje kompiuterio architektūroje naudojamų adresavimo režimų tipą, kad galėtų parašyti veikiančią operacinę sistemą ar programą.