Nuolatinės diskusijos tarp abiejų meno formų gerbėjų yra, ar filmai yra geresni už gyvą teatrą. Kai kurie mano, kad teatro kūriniai yra pasenę ir pralenkti technologinėmis kino galimybėmis. Kiti mano, kad filmas pernelyg dažnai yra išpardavimas, užstatantis nekokybiškus siužetus ir rašantis per didelius specialiuosius efektus ir triukus, kad pritrauktų minią. Tačiau abi formos turi galimybę pasiekti stulbinantį kokybės lygį ir stipriai paveikti savo auditoriją asmeniniu lygmeniu, nors ir naudojant skirtingus metodus.
Gyvame teatre tvyro valdomas chaosas, kurio neįmanoma pakartoti. Kiekvienas pasirodymas bus subtiliai skirtingas, priklausomai nuo įvairių veiksnių. Patyrę aktoriai geba įvertinti bendrą žiūrovų nuotaiką ir pagal tai pakoreguoti savo pasirodymą. Tačiau jei publiką sunku skaityti arba tema įžeidžianti, šiaip puikus kūrinys gali nutempti baisią naktį.
Būtent dėl šio neapibrėžtumo teatras yra patrauklus daugeliui. Publika gali būti įtraukta tiesiog per atpažinimą, kad jie žiūri ne įrašytą spektaklį, o gyvus žmones. Kuo labiau emociškai įtraukiama publika, tuo labiau aktoriai gali atgauti atmosferą, kurią jie gauna. Aktoriai dažnai mini mirtiną tylą, kuri gali užpildyti teatrą per įtemptą dramos akimirką, o tai leidžia jiems suprasti, kad žiūrovai žaibiškai dalyvauja veiksme.
Filmas daugeliu atžvilgių yra saugesnė priemonė. Spektakliai įrašomi ir viena eilutė ar scena gali būti filmuojama dešimt ar penkiolika kartų. Tada darbas toliau peržiūrimas ir atrenkamas montažo procese, todėl redaktorius ir režisierius gali pasirinkti geriausias versijas, papildančias visą filmą. Nors tai pašalina spontaniškumo elementą, tai taip pat gali užtikrinti gerai subalansuotą filmą be techninių ar aktorinių nesklandumų. Jei aktorius praleidžia eilutę, jis gali tiesiog pradėti iš naujo.
Didžiausias filmo pranašumas, palyginti su tiesioginiu teatru, yra technologinis. Kadangi žiūrovai turi mažiau sustabdyti savo netikėjimą filmu, jie gali lengviau pasinerti į pasaulį ekrane. Erdviniu garsu, kompiuterio generuojamais vaizdais ir kruopščiai atrinktais muzikos takeliais ekrane galima sukurti sodresnį ir labiau tikėtiną pasaulį. Be to, kai kurie filmavimo stiliai ir net atskiri filmavimo kadrai gali būti naudojami siekiant sukurti intymesnę aplinką ir įtraukti žiūrovą į veiksmą.
Scenos apribojimai gali būti pražūtingi, bet ir išlaisvinti. Režisierius, dramaturgas ir aktoriai gali geriau susikoncentruoti ties siužetu ir personažais, nes nereikia koncentruotis ties pilnai realizuotomis ar net visiškai tikroviškomis aplinkybėmis. Blogai parašyti ir suvaidinti filmai dažnai pateisinami puikiais specialiaisiais efektais; blogai suvaidintos pjesės beveik niekada nesulaukia teigiamų atsiliepimų, remiantis gamybos verte.
Ar jums labiau patinka filmas, ar tiesioginis teatras, tikrai yra asmeninio skonio reikalas. Bet kuriam scenos menų entuziastui abu žanrai gali pasiūlyti daugybę įspūdingų potyrių. Asmenys gali bandyti jums pasakyti, kad vienas yra akivaizdžiai geresnis už kitą, tačiau tiesa ta, kad jie yra du meninės raiškos titanai, vadovaujami ir padedami vienas kito.