Australija pirmą kartą buvo apdovanota olimpinėmis žaidynėmis 1949 m., tačiau likus keliems metams iki 1956 m. renginio Melburne, prasidėjo komplikacijos. Dalyvaujančios šalys išsiaiškino, kad žirgus, dalyvaujančius jojimo varžybose, turės laikyti šešis mėnesius karantine, kad galėtų varžytis. Tarptautinis olimpinis komitetas paprašė Australijos valdžios sušvelninti griežtas taisykles, tačiau jos atsisakė. TOK nusprendė, kad vienintelė galimybė yra surengti jojimo rungtis kur nors kitur – galiausiai 1956 m. birželį Švedija surengs jojimo, rungčių ir šokinėjimo varžybas, o po to lapkritį Melburne vyks likusios olimpinės varžybos.
Švedija važiuoja į pagalbą:
Per 1954 m. IOC balsavimą Stokholmas buvo pasirinktas žirgų sporto renginių šeimininku: Stokholmas laimėjo surinkęs 25 balsus, aplenkęs Paryžių (10), Rio de Žaneirą – 8, Berlyną ir Los Andželą – po 2 balsus.
Pirmą kartą žaidynėse ant žirgo Stokholme olimpinį katilą uždegė žirgininkas Hansas Wikne. Kitas olimpinis proveržis: žirgai buvo atidarymo parado dalis.
Dvidešimt devynios tautos dalyvavo jojimo varžybose, o Švedija iškovojo tris aukso medalius – daugiausiai iš visų tautų. Daugiausiai jojimo medalių iš viso iškovojo jungtinė Vokietijos komanda – du aukso, tris sidabro ir vieną bronzą.