Priklausomai nuo tautos ir epochos, pasmerkti nusikaltėliai iš tikrųjų mokėdavo budeliams, paprastai siekdami užkirsti kelią klaidingai egzekucijai. Tačiau populiari legenda, kad nusikaltėliai budeliui duodavo arbatpinigių, nėra tiesa, o paprotys mokėti budeliui išaugo ir išblėso istoriškai. Dažniau pasmerkti nusikaltėliai papirkdavo sargybinius ir kalėjimo prižiūrėtojus, kad jie galėtų patekti į patogesnes kameras ir gauti leidimą įvežti specialų maistą, knygas ir kitus pramogas laukiant egzekucijos dienos.
Kai giljotina pirmą kartą buvo įvesta, kai kurie pasmerkti nusikaltėliai mokėdavo budeliams, kad šie galąstų ašmenis, užtikrindami greitą ir gana gailestingą pabaigą. Kaliniai, nuteisti nukirsti galvą tam tikrais laikais Anglijoje, taip pat mokėtų savo budeliams, prašydami įvykdyti mirties bausmę vienu smūgiu. Abiem šiomis prasmėmis mokėjimas buvo labiau panašus į kyšį, o ne kaip į konkretų mokestį už suteiktas paslaugas. Pakaruokliai, kaip ir su šaudymo būriais, paprastai nemokėjo.
Kartais šeimos nariai taip pat gaudavo sąskaitas už egzekuciją, dažniausiai tais atvejais, kai buvo įvykdytos karinės egzekucijos XVIII ir XIX a. Tokiais atvejais šeima gali būti įpareigota sumokėti už pakabinamą virvę ar kulkas, kurias naudoja šaudymo būrys, kartu su kario uniforma. Sąskaitos dėl egzekucijos išsiuntimas buvo sukurtas kaip papildoma atgrasymo priemonė kariuomenės nariams, kurie mano, kad už nusikaltimus baudžiama mirties bausme.
Šiuolaikiniais laikais pasmerktiems kaliniams nėra įprasta mokėti budeliams. Tiesą sakant, kai kurie nusikaltėliai niekada nesusitinka su savo budeliais. Vakarų valstybėse, kuriose mirties bausmę taiko kaip bausmę, pvz., Jungtinėse Valstijose, procesas yra apgaubtas anonimiškumu dėl socialinės stigmos, o budeliai paprastai slepia savo darbo pobūdį nuo visų, išskyrus keletą artimų draugų ir šeimos narių. Šalyse, kuriose mirties bausmė taikoma atviriau, pavyzdžiui, kai kuriose Azijos ir Artimųjų Rytų šalyse, nusikaltėliams vis dar būtų neįprasta mokėti budeliams.
Istoriškai budeliams paprastai mokėdavo jų klientai, nes jiems trūko geresnio termino, kai įprastas jų atlyginimas buvo labai mažas. Mintis, kad vieni nusikaltėliai galėtų susimokėti, o kiti – ne, kelia įdomų ir siaubingą klasicizmo šmėklą, besitęsiančią net prie kartuvių, nes leidžia manyti, kad jei nusikaltėliai nemokėtų budeliams, egzekucija gali būti ne tokia humaniška.