Lupus yra sisteminė autoimuninė liga, kuriai būdingi tam tikri genetiniai veiksniai. Tai taip pat yra susijusi su rizika aplinkai, kuri gali nustatyti, ar žmonės iš tikrųjų kada nors pasireikš liga. Šie aplinkos veiksniai taip pat gali turėti įtakos tam, kaip vilkligė gali paveikti žmogaus gyvenimą ir mirtingumą. Taigi, nors kai kurie žmonės gali turėti genetinį polinkį sirgti šia liga, ne visi, turintys genetinių veiksnių, ja susirgs.
Afrikiečių kilmės žmonės labiau linkę susirgti vilklige ir ja serga tris ar keturis kartus daugiau afroamerikiečių nei JAV baltaodžių. Taip pat dažniau pasitaiko tarp azijiečių ir ispanų kilmės žmonių. Jau vien šis veiksnys rodo genetinę ligos kilmę, ypač kai santykinai nedidelėms žmonių grupėms ji pasireiškia dažniau.
1997 m. Nacionalinio sveikatos instituto atliktas tyrimas įvertino vilkligės formą, kuri sukelia didelį sergamumą dėl inkstų pablogėjimo. Ištirta tyrimų grupė buvo afroamerikiečių populiacija. Nustatyta, kad vienas specifinis genas labiausiai parodo, kad nustatoma vilkligė, apimanti inkstus, dar vadinama vilkligės nefritu. Beveik visais tiriamųjų, sergančių šia liga, atvejais buvo įrodyta, kad konkretus genas buvo silpnesnis nei tas, kuris buvo dalyviams, kurie nesirgo vilklige.
Kai kurie nesirgo vilkligės nefritu, taip pat turėjo silpnesnį geną. Šis atradimas rodo, kad genetika yra tik dalinis veiksnys, lemiantis, kas susirgs liga. Aplinkos sąlygos taip pat gali turėti tam tikrą poveikį.
Tam tikros vilkligės rūšys šeimose dažniau pasitaiko. Tai ypač pasakytina apie moterų brolius ir seseris. Tačiau net ir atlikę išsamius tyrimus, mokslininkai negali daryti teigiamos išvados, kad ši būklė yra „genetinė“ ir kad žmogus susirgs vilklige, jei ja serga kiti jo šeimos nariai. Tačiau 2002 m. žurnale „The Annals of Rheumatic Disease“ paskelbtame tyrime daroma išvada, kad genetika bent tam tikrą vaidmenį atlieka ligos vystymąsi.
Kadangi ne visi žmonės, turintys genetinį polinkį sirgti vilklige, suserga šia liga, svarbu įvertinti, kokie aplinkos veiksniai nurodomi ligų profilaktikai. Nors kai kurie genai buvo ištirti kaip vilkligės veiksniai, gali būti įtraukta daugiau nenustatytų genų. Tyrėjai dažnai pastebi, kad už vieną būklę gali būti atsakingi keli genai. Šie genai taip pat gali padėti nustatyti, kokiu mastu aplinka ir genetika yra veiksniai, lemiantys vilkligės vystymąsi.