Žodis stresas dažnai siejamas tik su neigiamais stresoriais, tokiais kaip pervargimas ir sveikatos komplikacijos. Tačiau yra ir toks dalykas kaip geras stresas. Jis vadinamas eustresu ir šį terminą sukūrė mokslininkas Hansas Seyle’as, kuris sukūrė streso teoriją. Eu graikiškai reiškia gerai arba gerai.
Pasak Seyle, kai kūnas reaguoja į baimės, pykčio ir skausmo jausmus, jis taip pat panašiai reaguoja į malonesnius jausmus, tokius kaip jaudulys, laukimas ir pasitenkinimas. Abiejų tipų stresoriai sukelia hormonų sekreciją, dėl kurios gali pakisti kraujospūdis ir kiti organizmo poveikiai. Vienintelis tikras skirtumas tarp gero streso ir blogo streso yra tas, kad teigiama, kad teigiamas tipas nėra toks žalingas bendrai kūno gerovei. Manoma, kad lėtiniai neigiami veiksniai, tokie kaip pervargimas ir nerimas, sukelia ilgalaikį neigiamą poveikį organizmui.
Hansas Seyle’as streso sampratą pradėjo tyrinėti 1936 m. Monrealyje, Kvebeko McGill universitete. Jis pažymėjo, kad stresas buvo organizmo atsakas, bandantis prisitaikyti prie stresorių. Seyle padarė išvadą, kad jei stresas bus tęsiamas arba lėtinis, gali atsirasti patologinė ar nesveika būklė. Kadangi stresas veikia ne tik fiziškai, bet ir protiškai bei emociškai, geras stresas gali teigiamai paveikti žmogaus sveikatą ir savijautą.
Geras stresas gali sukelti emocinį gerovės jausmą. Pavyzdžiui, stresas, kurį teisės studentas patiria studijuodamas, gali sukelti stiprų pasiekimo jausmą, kai jis išlaiko advokatūros egzaminą ir gali pradėti teisininko karjerą. Gero streso atneštą išsipildymą galima patirti ir vestuvių dieną arba užbaigiant ką nors sudėtingo, bet naudingo. Pavyzdžiui, aktorius gali patirti scenos baimę ir jį lydintį stresą, pavyzdžiui, drugelius skrandyje, prakaituojančius delnus ir greitą širdies plakimą, tačiau po spektaklio jis gali jaustis nuostabiai įveikęs baimę, kad užbaigtų pjesę. .