Valstybiniai gynėjai yra teisininkai, ginantys nusikaltimu apkaltintus asmenis ir negalintys susimokėti už savo paslaugas. Vietoj to valstybiniams gynėjams paprastai kompensuoja valstybė, paprastai mažesne suma, nei advokatas gautų privačioje praktikoje. Būtinybė teikti konsultacijas asmenims, kaltinamiems nusikaltimu, buvo sustiprinta tik 1960 m. Dabartinė viešosios gynybos sistema atsirado dėl Aukščiausiojo Teismo bylos Gideon v. Wainwright.
G. Gideonas tvirtino, kad jam ginant nuo baudžiamųjų kaltinimų neįmanoma prilygti advokato įgūdžiams. Gideono ginčas nugalėjo Aukščiausiajame Teisme, kuris sutiko, kad privatus asmuo, ypač neturintis didelio išsilavinimo ar nemokumo, turi turėti advokato kompetenciją, kad galėtų parengti tinkamą gynybą. Šis sprendimas atitiko 6-ąją pataisą, kurioje nurodoma, kad nusikaltimu apkaltinti asmenys turi teisę į advokatą. Tačiau ne visi gali sau leisti konsultacijas. Todėl daugelis miestų, apskričių ir valstijų sureagavo į Gideono V. Wainwrighto sprendimą ir įkūrė viešąsias gynėjų tarnybas.
Kartais viešieji gynėjai vadinami kriminalinės gynybos advokatais. Privatūs gynėjai gali būti valstybiniais gynėjais, kai nori, nepaisant kliento mokėjimo galimybių, o tai paprastai vadinama „pro bono“ bylos nagrinėjimu. Šiuo atveju viešasis gynėjas gali atlikti daugybę kitų dalykų, be dalyvavimo ginant asmenį, apkaltintą nusikaltimu. Jis arba ji gali dirbti įvairiose teisės srityse. Privatus advokatas taip pat gali tapti valstybiniu gynėju, kai jį tam paskiria teismas. Apylinkėse, kuriose nėra visų viešųjų gynybos biurų, tam tikri privatūs advokatai gali paeiliui dirbti valstybiniais gynėjais, kad kiekvienas, kuriam reikia advokato pasirengti gynybai, turėtų tokią prieigą.
Valstybės gynėjai padeda klientams pasiruošti teisminiam procesui, pateikia bet kokius derybų dėl ieškinio siūlymus, prireikus organizuoja ekspertų parodymus ir pataria klientams, kaip geriausia tęsti bylą. Valstybinis gynėjas tiria su nagrinėjama byla susijusius teisės klausimus ir sudaro arba padedamas personalo sudaro bet kokias teisines instrukcijas, kurių reikia, kad procesas vyktų. Jis gina savo klientą, kad ir kas tai būtų, nepaisant padaryto nusikaltimo, ir naudojasi įstatymu, kad pasiūlytų klientui geriausią gynybą. Su klientu jis aptaria, kaip klientas turėtų remtis, tiria visas švelninančias problemas, kurios galėtų užtikrinti geresnę gynybą, ir iš esmės dalyvauja visuose gynybos aspektuose nuo ikiteisminio tyrimo iki poteisminių reikalavimų.
Vis labiau užsikimšusioje teismų sistemoje kyla vis didesnis susirūpinimas dėl to, kaip efektyviai valstybės gynėjai gali atlikti savo darbą, kai bylų krūvis yra didelis. Kai kurie klientai skundžiasi, kad iki teismo dienos net nesusitinka su savo valstybiniais gynėjais ir, be greitos konsultacijos už teismo salės durų, neturi daug patarimų. Taip gali būti kai kuriose šalies vietovėse, taip pat buvo statistikos, rodančios, kad valstybės gynėjo ginamas asmuo dažniau atliks ilgesnę bausmę arba bus nuteistas. Ir atvirkščiai, privatūs kriminaliniai advokatai gali turėti daugiau išteklių, pvz., prieigą prie ekspertų, kurie liudytų gynybai, o tai gali būti ne vienodai prieinama viešiesiems gynėjams.
Šis klausimas ir toliau turi būti sprendžiamas, ypač tose srityse, kuriose dėl sunkios nusikalstamos veiklos tenka perkrauti valstybės gynėjams. Kadangi teoriškai visi teisminiai procesai ir gynyba turėtų būti vienodi, valstybiniam gynėjui reikia laiko, kad jis galėtų išnagrinėti ir gintis visą savo dėmesį, taip pat turi galimybę naudotis ekspertų parodymų ištekliais. Neturint tokio laiko ir išteklių, net pats aistringiausias ir įgudęs visuomenės gynėjas gali nesugebėti paruošti geriausios įmanomos kliento gynybos, o tai gali sukurti nelygybę, kaip tada vertinami klientai.