Jei verslas būtų nacionalizuotas, tai reiškia, kad vyriausybė jį perėmė ir perdavė valstybės nuosavybėn. Dažnai visa pramonė bus nacionalizuota, nes vyriausybė perima jos turtą ir kontroliuoja jos veiklą, kad padėtų jai veikti efektyviau ilgą laiką arba krizės laikotarpiu. Yra daugybė skirtingų priežasčių, dėl kurių verslas ir pramonės šakos tampa nacionalizuotos – nuo ideologinių iki ekonominių ir orientuotų į gynybą.
Vyriausybėse, praktikuojančiose tam tikrą valstybinio socializmo formą, dauguma, jei ne visos, pagrindinės pramonės šakos yra nacionalizuotos. Tai teoriškai leidžia vyriausybei valdyti įmones visų žmonių labui, o ne tam, kad įmonės būtų valdomos siekiant pelno pagal pasirinktą požiūrį. Tikimasi, kad tai sumažins korupciją ir įsisavinimą, o pelno siekimo motyvo pašalinimas leis išlikti žemoms kainoms visiems vartotojams.
Daugumoje šalių yra bent keletas nacionalizuotų įmonių. Tai gali būti nuo vyriausybių, kurioms priklauso dauguma šalies įmonių, iki vyriausybių, kurios nominaliai prieštarauja nacionalizacijai. Tačiau net ir pastaruoju atveju pagrindinės įmonės dažnai bus nacionalizuotos. Per pastaruosius kelis dešimtmečius išsivysčiusiame pasaulyje daugelis tradiciškai nacionalizuotų pramonės šakų buvo privatizuotos, todėl privačios įmonės galėjo jas eksploatuoti. Pavyzdžiui, daugelis šalių, kurios nacionalizavo baudžiamąsias sistemas, pardavė teises valdyti kalėjimus ir kalėjimus privatiems rangovams.
Jungtinėse Valstijose jau seniai vyksta kova dėl nacionalizavimo ir privatizavimo, o abiejų pusių balsai buvo stiprūs. XX amžiaus antroje pusėje daugelis nacionalizuotų pramonės šakų buvo privatizuotos, o daugelis privačių sektorių, kurie dėl valstybės įsikišimo turėjo virtualias monopolijas, buvo atverti didesnei konkurencijai. Kai kurios pramonės šakos vis dar yra nacionalizuotos, tačiau kai kuriais atvejais dėl teisinių reikalavimų. Pavyzdžiui, Jungtinių Valstijų pašto tarnyba yra nacionalizuota pašto sistema, o jos statusą garantuoja Konstitucija, todėl bet koks bandymas ją privatizuoti būtų sudėtingas uždavinys.
Dažnai nacionalizacija įvyks karo ar nesutarimų metu, kai nacionalinė vyriausybė jaučia poreikį tiesiogiai kištis į privačią pramonę. Tai gali būti susirūpinimo dėl saugumo rezultatas arba tiesiog dėl to, kad pramonės šakos nėra pajėgios dirbti pelningai, tačiau vyriausybė mato, kad jos turi likti mokios. Pavyzdžiui, per Pirmąjį pasaulinį karą JAV vyriausybė nacionalizavo visus geležinkelius, priklausančius vienai nacionalinei įmonei – Geležinkelių administracijai – karo laikotarpiui. Visai neseniai, po 11 m. rugsėjo 2001 d. išpuolių, Jungtinės Valstijos nacionalizavo anksčiau privataus sektoriaus oro uostų apsaugą, sukurdamos Transporto saugumo administraciją.
2008 ir 2009 m. prasidėjus pasaulinei ekonomikos krizei, vyriausybės visame pasaulyje pradėjo daugelio bankų ir draudimo įstaigų bent iš dalies nacionalizavimo procesą. Kai bankai kovojo su mokumu, daugelis vyriausybių finansiškai įsikišo siekdamos užtikrinti, kad kreditai išliktų sklandūs, ir daugeliu atvejų mainais perimdavo dalinę arba visišką bankų nuosavybę. Tai sukėlė daug ginčų, kai kurie žmonės manė, kad bankai turi būti visiškai nacionalizuoti, siekiant kovoti su korupcija ir pasipelnymu, o kiti manė, kad bankams turėtų būti leista veikti kaip iš esmės nereguliuojamoms privačioms įstaigoms.