„Dėl esmės“ – terminas, kurio šaknys yra įstatyme: teisėjas, susipažinęs su ieškiniui reikšminga medžiaga, gali priimti nuosprendį remdamasis ne proceso ar kitais techniniais klausimais, o griežtai į įrodymus įtrauktais faktais. ir tiems faktams taikoma teisė. Teisėjas, sprendžiantis bylą iš esmės, mano, kad bet kokie techniniai ar procedūriniai klausimai, kurie buvo iškelti, yra arba išspręsti, arba nereikšmingi. Tokiu būdu sprendžiant bylas, siekiama užtikrinti, kad būtų įvykdytas teisingumas, o ne atlyginti ar nesąžiningai nubausti vieną iš šalių už procedūrinių reikalavimų laikymąsi arba nesilaikymą.
Teisinių bylų sprendimo iš esmės samprata kilo iš Anglijos teisės, kur buvo suprasta, kad griežtas bendrosios teisės taikymas kartais gali priimti neteisingus sprendimus. Populiarus to pavyzdys yra prašymų padavimo terminų buvimas – faktas, kad bylos šalis arba jos advokatas turi būti nubaustas automatiškai prarandant bylą dėl santykinai nedidelio nusižengimo, prieštarauja teisingumo ar neteisybės sampratai. . Tai nereiškia, kad nepaisoma paties įstatymo ar nepaisoma procedūrinių ir techninių reikalavimų; veikiau tai reiškia, kad pati byla sprendžiama tik remiantis įrodymais ir teisės aktų taikymu įrodymams, o bet kokios pasekmės dėl techninių ir procedūrinių klaidų bus administruojamos už konkrečios bylos ribų. Bylų sprendimas iš esmės sustiprina idėją, kad įstatymas nėra spragų ir techninių dalykų rinkinys, sveriantis prieš eilinį pilietį, bet išteklius, skirtas visiems užtikrinti teisingumą.
Kita sritis, kuri vis dažniau įtraukiama į savo žodyną „pagal nuopelnus“, yra verslo pasaulis, ypač kai kalbama apie konkurencijos sąvoką. Kyla daug ginčų dėl konkurencinės taktikos ir strategijų, kurias taiko įmonės, kurios dominuoja geografinėje arba pramonės rinkoje, kur dėmesys sutelkiamas į tai, ar konkretus konkurencinis elgesys skatina konkurenciją, ar kenkia jai. Ši koncepcija bando įvertinti tokį elgesį pagal jo poveikį, o ne pagal formą. Pavyzdžiui, „praradimo lyderių“ skatinimas pritraukti klientus į parduotuvę yra priimta daugelio įmonių praktika. Tačiau vertinant konkurencines strategijas iš esmės, nuostolių lyderių naudojimas kartais gali būti vertinamas kaip žalingas, jei strategijos taikymas priverčia konkurentą pasitraukti iš verslo, ypač jei galima įrodyti, kad dominuojantis konkurentas piktnaudžiavo savo dominavimu.
Ginčai kyla dėl to, kad vienos valstybės, turinčios konkurencijos politiką kodifikuojančius teisės aktus, laiko konkurencijos praktikos formą, o kitos – jos poveikį. Kai svarbiausia yra forma, tol, kol konkreti strategija yra teisėta, visi rinkos dalyviai gali ją naudoti, net jei tai reiškia, kad kai kurie mažesni konkurentai gali būti išstumti iš rinkos. Kitų šalių politika ir teisės aktai yra dviprasmiški, todėl įmonėms sunkiau suformuluoti elgesį su priimtinais teisiniais parametrais.
Vis dėlto vis dar kyla ginčų, nes sunku pasiekti sutarimą dėl to, kas yra gerai ar blogai konkurencijai. Pavyzdžiui, pralaimėjusio lyderio atveju kyla teisėtų nesutarimų dėl to, kada buvo pažeista konkurencija. Pavyzdžiui, kai kurie teigia, kad konkurentų išstūmimas iš verslo yra nepriimtina žala konkurencijai, o kiti mano, kad stipri konkurencija neišvengiamai išstums iš rinkos mažiau efektyvius žaidėjus. Taigi „dėl nuopelnų“ yra frazė, vartojama tiek teisėje, tiek versle, apibūdinanti sprendimų priėmimo procesą, orientuotą į teisingumą.