Terminas Deus vult lotyniškai reiškia „Dievas nori“. Tai buvo labai populiarus mitingo šauksmas pirmojo kryžiaus žygio metu XI amžiuje, o kai kurie tam tikrų krikščionių sektų nariai ir toliau jį naudoja, nors ir su šiek tiek mažiau agresyvia konotacija. Nors dauguma žmonių šiais laikais nekalba ir nesimoko lotynų kalbos, šis terminas yra lotyniškų frazių, išlikusių dėl jų religinių asociacijų, bibliotekos dalis.
Pasak istorikų, rašiusių apie Pirmąjį kryžiaus žygį, popiežiui Urbanui II paskelbus, kad Europos krikščionys važiuos ginti krikščionių Rytuose, minios nariai spontaniškai pradėjo šaukti „Deus vult“, o tai rodo, kad Dievas nori kryžiaus žygio. Atsižvelgiant į tai, kad daugelis žmonių kalbėjo vulgariąja lotynų kalba, o ne klasikine lotynų kalba, daug labiau tikėtina, kad minia šaukė „Deus lo vult“, nors keletas eruditų kunigų galėjo laikytis klasikinės lotynų kalbos.
Žmonės gali pamatyti šią frazę, parašytą kaip „Deus lo vult“, ypač ant Šventojo kapo ordino, katalikų riterių ordino, kilusio iš Pirmojo kryžiaus žygio, herbe. Pirmieji ordino nariai neabejotinai važiuodavo į mūšį ausyse skambėdami posakio šūksniais, kaip aiškiai įrodė istorikai, rašę apie Pirmąjį kryžiaus žygį, todėl galima suprasti, kodėl jis buvo patrauklus kaip šūkis.
Nors kai kuriems žmonėms šis terminas yra glaudžiai susijęs su kryžiaus žygių smurtu, jį taip pat galima vertinti kitaip. 1996 m. mokslinės fantastikos romane „Žvirblis“ keli veikėjai jėzuitai dažnai sušunka „Deus vult“, reaguodami į ką nors nuostabaus ar stulbinančio, vartodami šį terminą, norėdami pažymėti Dievo darbų ir valios stebuklą. Romano veikėjai taip pat sako, kad paaiškintų tai, kas nepaaiškinama, o tai reiškia, kad „Dievui taip patinka“.
Daugelio religijų žodyne yra panaši frazė, vartojama norint komentuoti gyvenimo įvykius arba motyvuoti žmones. Kartais Dievo valia gali atrodyti prieštaringa arba varginanti, todėl priminimas, kad Dievo darbai turi tikslą, net jei jis atrodo neaiškus, kai kuriuos žmones gali labai paguosti.