Kiekvienas šuo turi savo dieną – tai angliška idioma, reiškianti, kad kiekvienas gauna savo akimirką. Nors šis konkretus idiotiškas posakis yra angliškas, kiekvieno šuns prasmė ir panašūs vartosenai būdingi ne tik angliškai kalbančioms šalims. Senovės graikai, romėnai ir kiti europiečiai panašius terminus vartojo publikuotuose raštuose jau kelis šimtmečius. Priklausomai nuo konkretaus vartojamo konteksto, šis terminas gali reikšti, kad net ir žemiausias žmogus gauna galimybę įveikti savo engėjus arba ištaisyti prieš jį padarytas skriaudas. Kita vertus, šiuolaikinis naudojimas paprastai reiškia, kad kiekvienas, nepaisant politinės ar socialinės ir ekonominės padėties, turi galimybę džiaugtis nedidele sėkme, net jei tik trumpą laiką.
Nors idioma, kad kiekvienas šuo turi savo dieną, šiais laikais reiškia, kad kiekvienas žmogus gauna savo šansą arba turi sėkmės posūkį, tokios reikšmės ne visada buvo suprantamos. Senovėje ir tęsiant viduramžius dauguma žmonių suprato panašius palyginimus su kiekvienu šunimi savo diena, kai kalbama apie kerštą. Pavyzdžiui, tiek Plutarchas, tiek Šekspyras nurodė tokias numanomas reikšmes kūriniuose, sukurtuose gerokai anksčiau nei šiandien žinoma anglų kalbos idioma.
Plutarchas, graikų istorikas ir eseistas, pirmą kartą pavartojo panašią frazę 95 m. po Kr. Konkrečiai, Plutarchas savo sąvoką suformulavo taip: „…net šuo atkeršija“. Naudodamas tokiame kontekste, Plutarchas nurodė tų, kurie neteisingai prispausti arba kurių neliečiamumu buvo abejojama, teises pakilti ir susigrąžinti savo laisvę, orumą ir likimą. Kontekstas Plutarcho raštuose rodo, kad rašytojas pirmenybę teikė „kiekvienam šuniui turi savo dieną“ ir panašias idiomas, reiškiančias, kad net ir pats žemiausias žmogus turi teisę ir galimybę pagerinti savo padėtį, kovoti su priespauda arba reikšmingai prisidėti prie visuomenės. garbingas būdas.
Shakespeare’as pavartojo panašią frazę „Hamlete“. Per 5 veiksmą, 1 sceną, Hamletas kalbasi su karaliene Gertrūda ir karaliumi Klaudijumi, akimirksniu po garsiosios eilutės „Ak, vargšas Jorickai! Aš jį pažinojau…“ Prieš išeinant iš scenos scenos pabaigoje paskutinė Hamleto eilutė skamba „…Tegul pats Heraklis daro, ką gali. Katė mylės, o šuo turės savo dieną.
Šioje pjesės dalyje Hamletas sielojosi dėl prarastos Ofelijos, kovodamas su Laertesu atvirame kape. Kol karalius Klaudijus sustabdė kovą, Hamletas paskutiniame savo pareiškime prieš išeidamas į sceną prisiekia, kad skriaudos bus ištaisytos. Naudodamas stulbinamai panašią idiomą, kad kiekvienas šuo turi savo dieną, Hamletas reiškė, kad tam tikru momentu ateityje jis turės galimybę ištaisyti bet kokią numanomą skriaudą, padarytą prieš jį patį ar Ofeliją.