Žodis paskelbimas kilęs iš lotyniško žodžio promulgare, kuris reiškia „skelbti“. Įstatyme paskelbimas, taip pat žinomas kaip priėmimas, yra oficialus ir viešas naujo įstatymo paskelbimas, o šis oficialus paskelbimas lemia, kad įstatymas įsigalioja. Įstatymai skelbiami tam, kad piliečiai ir valdžios institucijos būtų oficialiai informuoti apie naujus įstatymus. Šio tipo įstatymus dažnai skelbia valstybės vadovas arba įstatymų leidžiamoji asamblėja, ir tai gali būti paskelbta žodžiu arba raštu, dažniausiai spausdinama, bet kartais oficialiose svetainėse. Remiantis kai kuriomis teisės filosofijomis, paskelbimas yra teisės esmė, tai reiškia, kad ji yra svarbiausia teisėkūros dalis, o kiti mano, kad įstatymo priėmimo aktas įstatymų leidžiamojoje asamblėjoje turi didesnį svorį.
Tai, kaip skelbiama, skiriasi priklausomai nuo šalies, jos konstitucijos ir konvencijų bei konkrečios jurisdikcijos. Taip pat gali turėti įtakos atitinkamo įstatymo tipas. Administracinis įstatymas yra susijęs su tuo, kaip veikia vyriausybė ir įvairios jos administracinės agentūros, ir apima taisykles bei reglamentus, kuriuos įgyvendina ir vykdo tokios agentūros. Įstatyminį įstatymą, dar vadinamą statutu arba teisės aktu, beveik visada priima įstatymų leidžiamoji asamblėja ir paprastai taikoma šaliai, regionui ar miestui. Paprastai reikia paskelbti abiejų rūšių įstatymus, nors procedūra gali skirtis.
Pirmasis naujo įstatymo paskelbimo žingsnis paprastai yra tai, kad valstybės vadovas oficialiai paskelbia ir priima įstatymą, dažniausiai jį oficialiai pasirašydamas. Jungtinėje Karalystėje, kuri yra monarchija, monarchas skelbia naujus įstatymus. Vokietijoje, respublikoje, tokią pat pareigą atlieka prezidentas. Kitas paskelbimo žingsnis dažnai yra naujojo įstatymo paskelbimas kokiame nors oficialiame leidinyje. Pavyzdžiui, Kanadoje įstatymai skelbiami Kanados vyriausybės oficialiame žurnale „Canada Gazette“. Jungtinėse Amerikos Valstijose administraciniai įstatymai paprastai skelbiami federaliniame registre.
Įstatymo paskelbimas daugumoje šalių yra formalumas, o faktinė teisė priimti arba atmesti įstatymus priklauso tik įstatymų leidybos asamblėjai. Pavyzdžiui, Japonijoje imperatorius turi paskelbti visus šalies įstatymų leidžiamosios asamblėjos priimtus įstatymus. Tačiau kai kuriose šalyse už įstatymų paskelbimą atsakinga institucija gali to atsisakyti. Taip yra Prancūzijoje, kur prezidentas skelbia įstatymus, bet gali paprašyti įstatymų leidžiamosios asamblėjos persvarstyti įstatymą, nors šį prašymą galima pateikti tik vieną kartą.