Tikrumas nurodo, kiek tikras ar tikroviškas kūrinys, dažniausiai literatūros kūrinys, atrodo skaitytojui ir dažnai rodo, kad kūrinys turi stiprią vidinę logiką. Šis terminas kilęs iš klasikinės vartosenos ir kadaise pirmiausia buvo manoma, kad tai yra skaitytojo ar auditorijos vieta, kuri buvo atsakinga už tai, kad kūrinys būtų realistiškas. Tačiau nuo to laiko jis vystėsi, o pastaruoju metu buvo vartojamas kalbant apie rašytojo ar pasakotojo atsakomybę užtikrinti, kad būtų pateikta kūrinio tikrovė ir sąžiningumas. Tikrumas gali būti bet kokio tipo darbuose, įskaitant mokslinę fantastiką ir labai fantastiškas istorijas.
Tikrumo svarba priklauso nuo jo santykio su tuo, kaip skaitytojas gali leisti sau būti įtrauktas į istoriją. Ankstyvasis termino „tikrumas“ vartojimas kilo iš lotyniško žodžio „tiesa“, ir jis ir toliau rodo kūrinio tikrumą. Iš pradžių jis buvo naudojamas labiau kalbant apie auditoriją ar skaitytoją, o ne į pasakotoją. Šiuo vartojimu buvo siekiama nurodyti, kaip gerai kas nors gali stebėti kūrinio tikrovę ar tikrumą, remdamasis savo požiūriu į pasaulį, ir leisti istorijai jį sudominti.
Tačiau naujesni tikroviškumo supratimas ir naudojimas daugiausia susijęs su rašytojo ar pasakotojo pastangomis užtikrinti savo kūrybos tikrovę. Tai dažniausiai sukuriama naudojant stiprią vidinę istorijos logiką, neatsižvelgiant į pateikiamos istorijos tipą ir terpę, kurioje ji pasakojama. Vidinės logikos pavyzdys yra tęstinumas tarp istorijos scenų. Veiksmas vienoje scenoje turi gerai įsilieti į kitą sceną, o nesusijęs veiksmas, kuriam, atrodo, trūksta priežasties ir pasekmės, gali sugriauti kūrinio tikrumą ir neigiamai paveikti istorijos tikrovę.
Netgi fantastinis kūrinys, pavyzdžiui, mokslinė fantastika ar fantastinės istorijos, vis tiek gali išlaikyti tikroviškumą ir tikrumą. Mokslinės fantastikos istorijos dažnai laikomos sėkmingesnėmis, kai istorijos technologija ir veiksmas skaitytojui atrodo realus. Tai nereiškia, kad kūrinys turi būti grynai tikroviškas naudojant šiuolaikines technologijas, bet kad technologija turi būti skaitytojui prasminga ir jausti, kad ji kilusi iš logiškos vietos. Tokį tikrumą dažnai gali sukurti rašytojas, svarstydamas, „kodėl technologijos ar socialiniai pokyčiai gali vykti kitame pasaulyje ar tikrovėje“, ir kurdamas istorijos logiką, kad palaikytų net pačias keisčiausias ir baisiausias išgalvotas būtybes ar įrenginius.