Posakis „eiti į pietus“ arba „eiti į pietus“ yra amerikietiškas idiomatinis posakis, reiškiantis nesėkmę, prarasti vertę arba suklysti. Išraiška kilusi iš vaizdinių susitarimų, susijusių su grafikais ir žemėlapiais, derinio. Šis terminas dažnai vartojamas verslo ir techninėse diskusijose.
Pirmą kartą užrašytas posakis „eiti į pietus“ buvo pavartotas 1974 m., tačiau kontekste, iš kurio matyti, kad šis posakis jau buvo gerai žinomas finansų sluoksniuose, nurodantis akcijų rinkos nuosmukį. Panašu, kad termino vartojimas iš verslo išplito į techninį diskursą, o 1990-ųjų pradžioje jis tapo labai paplitęs, galbūt dėl bendro kompiuterinio žargono paplitimo kasdienėje kalboje. „Eik į pietus“ buvo naudojamas apibūdinti bet kokį gedimą ar žlugimą, nesvarbu, ar tai būtų kompiuterinė sistema, verslo modelis ar net socialinė situacija. „Viskas klostėsi gerai, kol nepasirodė jo buvusi mergina, – gali pasakyti vienas kalbėtojas, – ir tada viskas pradėjo judėti į pietus.
Atrodo, kad frazės „galva į pietus“ kilmė slypi vizualinio vaizdavimo tradicijose. Diagramoje arba diagramoje mažėjimas arba nuosmukis dažnai rodomas mažėjimo tendencija. Pavyzdžiui, jei produkto pardavimas mažėja, eilutė, rodanti pardavimą, pradės judėti žemyn. Ši praktika siejasi su tradicinėmis simbolinėmis sistemomis, kurios judėjimą žemyn sieja su neigiama patirtimi: apsvarstykite, pavyzdžiui, simbolines išraiškos kryptis „kieno nors ar kažko kilimas ir kritimas“.
Kartografijoje pietūs tradiciškai vaizduojami kaip žemyn, palyginti su skaitytojo orientacija. Dėl to „pietūs“ tapo žargoniniu terminu „žemyn“. Kadangi „žemyn“ buvo siejama su neigiama patirtimi, tas pats pasakytina ir apie „pietus“. Rezultatas buvo toks, kad „eiti į pietus“ arba „eiti į pietus“ tapo terminu, reiškiančiu rinkos rodiklių mažėjimą, o iš ten peraugo į bet kokios rūšies katastrofą.
Panašus posakis „eiti į vakarus“ arba „eiti į vakarus“ egzistavo britų slenge XX amžiuje, ypač tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų. Atrodo, kad tai nesusiję su posakiu „eiti į pietus“, bet gali reikšti senovės tikėjimą, kad mirusiųjų dvasios migravo į vakarus, besileidžiančios saulės kryptimi. Tai taip pat gali būti siejama su mintimi, kad Pirmajame pasauliniame kare sužeistas ar žuvęs karys buvo gabenamas iš Prancūzijos į vakarus atgal į Britaniją.