Po kraujo perpylimo dauguma žmonių yra visiškai sveiki ir patiria lengvą šalutinį poveikį arba jo nėra. Šiems pacientams nereikės daryti nieko kitokio ar neįprasto. Retai kai kurie žmonės gali blogai reaguoti į perpiltą kraują, o tai reiškia, kad perpylimą gali tekti nutraukti ir pacientui gali prireikti kitokios medicininės priežiūros. Kruopštus patikrinimas prieš transfuziją yra geriausias būdas išvengti blogos reakcijos.
Yra keletas komplikacijų, kurios gali atsirasti po kraujo perpylimo. Gali pakilti karščiavimas, kuris gali sukelti rimtesnę reakciją. Gali pasireikšti lengvos ar sunkios alerginės reakcijos – nuo dilgėlinės iki anafilaksinio šoko, kai pacientas negali tinkamai kvėpuoti ir gali turėti širdies problemų. Kiti galimi simptomai yra nerimas, galvos skausmas, galvos svaigimas, patinimas, spaudimo jausmas, raumenų spazmai, tamsus šlapimas ir dusulys. Į visus nepageidaujamus simptomus perpylimo metu ir po jo turėtų būti rimtai žiūrima ir į juos reikia atsižvelgti medicinos specialistų, tačiau dažniausiai simptomai yra nedideli ir perpylimas gali būti baigtas vėliau.
Daugeliu atvejų žmonės po kraujo perpylimo gali tęsti įprastą veiklą, įskaitant įprastą valgymą ir gėrimą bei visų esamų vaistų vartojimą. Daugelis žmonių gali grįžti namo netrukus po transfuzijos, nebent dėl pagrindinės būklės reikia gulėti ligoninėje. Pacientai turi žinoti apie nepageidaujamos reakcijos požymius ir nedelsdami kreiptis į gydytoją.
Svarbu, kad medicinos specialistas, atliekantis kraujo perpylimą, atliktų patikrinimą prieš perpylimą ir proceso metu atidžiai stebėtų pacientą. Reakcijos labiau tikėtinos perpylimo pradžioje, nors kartais gali pasireikšti vėliau. Ūminės reakcijos gali būti pavojingos gyvybei, jei nebus nedelsiant gydomos.
Jei perpylimui naudotas paties recipiento kraujas, mažiau tikėtina, kad asmuo į jį sureaguos blogai. Kai kurie žmonės, pavyzdžiui, tie, kuriems planuojama operacija, turi galimybę iš anksto paaukoti kraują, kad jis būtų panaudotas operacijos metu. Jei kraujas atkeliavo iš kito žmogaus, neatrodo, kad būtų skirtumo, ar jis buvo iš nepažįstamo žmogaus, kuris savanoriškai davė kraujo, ar iš giminaičio ar draugo, jei kraujas yra tinkamo tipo, atitinkančio paciento kraują.