Dirvožemio saugotojas yra asmuo, atsakingas už tai, kad žemė išliktų sveikos formos. Šias pareigas einantys žmonės bendradarbiauja su vyriausybe, ūkininkais ir privačių žemių savininkais, kad padėtų išspręsti erozijos, per didelio naudojimo ir cheminių pakeitimų problemas. Valdymo strategijos skiriasi priklausomai nuo regiono ir konkrečios problemos. Įprasta, kad dirvožemio ir vandens saugotojai dirba kartu, nes dirvožemis ir vanduo daro poveikį vienas kitam.
Viena didžiausių problemų, su kuria susiduria ūkininkai, yra maistinių medžiagų išeikvojimas laukuose. To galima išvengti pasėlius kaitaliojus, kad vienais metais augalų sunaudotas maistines medžiagas į dirvą grąžintų kitais metais pasodinti augalai. Laukų erozijai galima kovoti pasodinus medžių eilę, vadinamą vėjovarta, kad dirvožemis būtų nepažeistas, ir taikant kitus tvarkymo būdus. Tam tikruose regionuose dėl per didelio druskingumo arba per daug druskos žemė tampa nederlinga, ir yra daug būdų, kurie gali padėti išspręsti šią problemą, nors ją gali sukelti netinkama drėkinimo sistema. Tai yra visi sprendimai, kuriuos dirvožemio saugotojas gali pateikti ūkininkui.
Dirvožemio apsaugos specialistas taip pat gali dirbti su pH lygiu tam tikrame žemės sklype. PH skalė yra matavimo sistema, naudojama nustatyti dirvožemio rūgštingumui ar baziniam kiekiui, o jei pH yra per aukštas arba per žemas, dirvožemio naudojimas gali būti ribotas. Šiuo atveju dirvožemio apsaugos darbuotojo darbas yra išsiaiškinti, kodėl dirvožemio pH lygis yra netinkamas, ir išsiaiškinti, kaip jį pakeisti, užtikrinant, kad jis nepakenktų jokiems netoliese esantiems vandens keliams.
Dirvožemio saugotojų darbai taip pat gali apimti organizmų dirvožemyje analizę. Tam tikros bakterijos ar grybeliai rodo problemas, o gamtosaugininkas stengsis, kad į vietovę patektų tinkami organizmai. Tas pats procesas galioja ir mineralams dirvožemyje.
Norint gauti dirvožemio apsaugos darbuotojo darbą, kandidatas paprastai turi turėti ketverių ar daugiau metų agronomijos, žemės ūkio, augalininkystės ir dirvožemio mokslo arba aplinkosaugos mokslų išsilavinimą. Didžiąją dalį šiose pareigose einančio žmogaus laiko praleidžiama lauke, atliekant mokslinius tyrimus ir atliekant korekcinius veiksmus, ir tai vertinama pakankamai fiziškai. Šios srities žmogui norint užimti dėstytojo ar mokslo darbuotojo pareigas, dažnai reikalingos antrosios pakopos studijos. Priklausomai nuo patirties ir išsilavinimo, dirvožemio apsaugos darbuotojas gali dirbti vietiniu, regioniniu ar federaliniu lygiu arba dirbti tiesiogiai su vienu ūkininku ar žemės savininku.