Kardkalvis yra įgudęs amatininkas ir meistras, gaminantis kardus ir kitus ašmeninius ginklus. Šiuolaikinis kalavijuočių meistras, turintis daug tų pačių įgūdžių, kaip ir kalvis, gali naudoti įvairius metodus, kad sukurtų dekoratyvinius ir praktiškus kardus, durklus ir peilius. Nors kažkada buvo plačiai praktikuojamas amatas, šiais laikais kardų gamyba yra daug retesnė, nes kardai pamažu nebenaudojami kaip ginklai.
Kardų kalvystės menas yra tūkstančius metų senumo, jo šaknys yra senovės kultūrose visame pasaulyje. Kai kurie iš seniausių žinomų kardų buvo nukaldinti iš vario, geležies ir bronzos maždaug XVII amžiuje prieš Kristų ir buvo gaminami daugelyje skirtingų regionų, įskaitant Egiptą, Kiniją ir Indiją. Tobulėjant technologijoms, plieniniai kardai tapo nepaprastai populiarūs dėl savo patvarumo ir stiprumo. Tobulėjant šaunamiesiems ginklams, kardų paplitimas mūšio lauke mažėjo; nuo XX amžiaus jie retai buvo naudojami kariniais tikslais ne tik dekoratyviniais tikslais.
Kardkalvis paprastai naudoja kalvę, kad sukurtų geležtes ir rankenas iš metalo, nors rankenose taip pat gali būti medinių ar brangakmenių akcentų. Priklausomai nuo kardo stiliaus ir dizaino, kalvis turi suformuoti ir pagaląsti ašmenis naudodamas įvairius įrankius. Paprastai ašmenų medžiaga kaitinama, tada formuojama naudojant plaktukus ir priekalą kaip pagrindą. Po to, kai ašmenys yra visiškai suformuoti ir grūdinti, jis sujungiamas su rankena ir plaktuku ir galiausiai pagaląsta, kad užbaigtų ginklą.
Nors šiuolaikiniame amžiuje kalavijavimas nėra toks populiarus, vis dar yra daugybė draugijų, mokymo programų ir grupių, skirtų amatininkams ir stažuotojams, norintiems išmokti šio amato. Skirtingai nuo senovinių sistemų, kur kalavijininkas vaikystėje buvo mokomasis pas meistrą arba gimė kalvių dinastijoje, šiuolaikiniai kalviai paprastai turi mokėti, kad mokytųsi pas meistrą. Meistriškumas gali užtrukti kelerius metus, o gairės, kaip tapti meistru, įvairiose kalvystės organizacijose gali skirtis.
Legendose ir mituose apstu pasakojimų apie garsius kardus ir jų įgudusius, kartais antgamtinius kalvius. Europos mitai pasakoja apie Veilendą Smitą, gyvsidabrį žmogų, sukūrusį Gramą – magišką kardą, kurį herojus Seigfriedas naudojo nužudydamas drakoną Fafnirą. Vienas žinomiausių tikrų kalavijuočių meistrų yra Masamunė, daugelio laikomas žymiausiu visų laikų japonų kalaviju. Be puikių meistriškumo, kuris dominavo XIV a. Japonijoje, Masamune garsėjo nuostabių kardų kūrimu, kurie blizgėjo dėl geležtėse įterpto krištolinio komponento.