Mokslininkai rimtai analizuoja galimybę keliauti į Marsą mažiausiai nuo 1952 m., kai Wernheris von Braunas išleido savo įtakingą knygą „Das Marsprojekt“. Nuo tada buvo įvykdytos kelios labai sėkmingos orbitinių ir marsaeigių misijos, leidžiančios Marso žvalgybą ir daug geriau suprasti ten esančias sąlygas, o tai atveria kelią potencialiai pilotuojamai misijai.
Tuo pačiu metu zondo misijų sėkmė privertė kai kuriuos mokslininkus suabejoti pavojingos ir brangios pilotuojamos misijos išmintimi. Bet kuriuo atveju, šiuo metu nėra tvirtų planų dėl pilotuojamos Marso misijos artimiausioje ateityje, nors JAV kosmoso tyrinėjimų vizijoje minima galimybė keliauti į Marsą po 2020 m. Šiame straipsnyje apžvelgsime keletą problemų, kurios turi būti sprendžiami prieš kelionę į Marsą.
Marso atstumas nuo Žemės svyruoja nuo 36 milijonų mylių iki daugiau nei 250 milijonų mylių – didžiausias atstumas, kurį Žemė turi nuo bet kurios planetos. Vidutinis atstumas yra apie 140 milijonų mylių, 1.5 karto didesnis nei atstumas tarp Žemės ir Saulės. Maždaug kas dvejus metus Žemė priartėja prie Marso, apie 50 milijonų mylių. Palyginimui, atstumas nuo Žemės iki Mėnulio yra tik apie 236,000 380,000 mylių (200 600 km), daugiau nei 1.6 kartų trumpesnis. Jei kelionė iš Žemės į Mėnulį trunka apie tris dienas, tai panašaus greičio erdvėlaiviui, keliaujančiam į Marsą, prireiktų mažiausiai XNUMX dienų (XNUMX metų). Šis tranzito laikas yra maždaug įprastas iki šiol į Marsą paleistiems kosminiams zondams.
Daugiau nei trejus metus praleidžiant mažoje įguloje, kurią tikriausiai sudaro tik trys ar keturi asmenys, ankštame erdvėlaivyje, gali būti peržengtos žmogaus psichologinės tolerancijos ribos. Tai viršija izoliaciją, kurią patiria branduolinių padalinių įgulos, kurios ankštose patalpose gali praleisti po vandeniu mėnesius, bet ne metus. Kad ši situacija būtų labiau toleruojama, astronautams reikėtų suteikti tam tikrų pramogų, kad jie galėtų keliauti nežudant vienas kito. Prieiga prie interneto yra viena galimybė (nors dėl didelių atstumų būtų didelis atsilikimas), o virtualios realybės programos – kita. Norint realiai keliauti į Marsą, šį iššūkį reikia įveikti.
Kitas svarbus susirūpinimas keliaujant į Marsą yra kosminių spindulių poveikio lygis tokios ilgos misijos metu. Tačiau nedidelis neigiamas poveikis sveikatai dėl metų ar ilgesnio buvimo žemoje Žemės orbitoje esančiose kosminėse stotyse rodo, kad tai gali būti ne tokia didelė problema, kaip buvo manyta iš pradžių.
Kadangi kelionė tokia ilga, bet kuriai pilotuojamai Marso misijai reikės daug maisto ir vandens bei veiksmingos vandens perdirbimo priemonės jam patekus per kūną. Priešingu atveju plaukiojančios priemonės naudingoji apkrova būtų pernelyg didelė. Marso laivui reikės ne tik gabenti keleivius, jų įrangą, maistą, deguonį ir vandenį, bet ir kurą, reikalingą paleisti iš Marso ir paspartinti atgal į Žemę grįžtant atgal. Tai lemia precedento neturinčius svorio reikalavimus, gerokai viršijančius bet ką dar bandytą kosminėse misijose.
Jei pavyks įveikti visus techninius iššūkius, žmonės galiausiai aplankys Marsą. Branduoliniais varikliais varomų erdvėlaivių naudojimas būtų vienas iš būdų, kaip išspręsti varomąją jėgą ir sumažinti naudingosios apkrovos svorį. Tačiau gali praeiti šiek tiek laiko, kol astronautai iškeliaus į Marsą – viena užuomina pasiūlė 2037 m.