Mirties personifikacija paprastai įgauna formą, kuri siejama su mirtimi, o daugelis vaizdų yra gana tradiciniai įvairiose kultūrose. Vienas iš labiausiai paplitusių būdų, kaip galite pamatyti vaizduojamą mirtį žmogaus pavidalu, dažnai kaip skeletą, dėvintį juodą apsiaustą ir nešantį dalgį. Skeletai apskritai yra siejami su mirtimi ir mirtimi, kaip matote daugelyje meninių vaizdų ir kaukolių, nurodančių nuodus. Kiti gyvūnai ar daiktai, susiję su mirtimi, taip pat gali būti naudojami kaip mirties personifikacija, todėl ieškokite varnų ir grifų arba kardų ir kitų ginklų.
„Personifikacija“ – tai procesas, kurio metu abstrakti sąvoka ar idėja vaizduojama fizine forma, dažnai humanizuotu būdu. Mirties personifikacija yra gana paplitusi, ypač meno kūriniuose, nes tai leidžia žmonėms lengviau susidurti su mirtimi ir susitaikyti su ja. Nors skirtingos kultūros gali žiūrėti į mirtį įvairiais būdais, „niūriojo pjautuvo“ įvaizdis yra vienas iš labiausiai paplitusių vaizdų, kuriuos galite rasti Vakarų civilizacijoje. Ši mirties versija dažniausiai apima skeletą, dėvintį juodą apsiaustą ir mojuojantį dalgiu, kartais laikantį smėlio laikrodį ar kitą laiko matavimo priemonę.
Mirties personifikacija tarp įvairių religijų taip pat linkusi atsidurti skirtinguose meno kūriniuose ir kultūrinėse idėjose. Islamo ir judėjų-krikščioniškose tradicijose dažnai vaizduojamas „mirties angelas“, dažnai mojuojantis kardu ir kartais apibūdinamas daugybe sparnų ir akių. Šio angelo požiūris gali būti gana neigiamas, dažnai pateikiamas kaip blogio jėga, kuri atima žmonių gyvybes.
Taip pat galite pamatyti gyvūnus, naudojamus kaip mirties personifikaciją, tokius kaip grifai ir varnos. Šie paukščiai dažnai būdavo mūšio laukuose ir maitindavosi skerdenomis bei mirusiais kareiviais, daugeliui kartų juos siedami su mirtimi ir mirtimi. Ieškokite nuodingų ir nuodingų gyvūnų, kurie simbolizuoja mirtį, nes tokio padaro įkandimas ar įgėlimas istoriškai buvo mirtinas.
Mirties personifikacija gali įgauti ir netikėtų formų, todėl ieškokite kūrinių, kurie tikslingai skirti kaip neįprasti. Pavyzdžiui, Neilo Gaimano komiksų serijoje „Sandman“ Mirties personažas vaizduojamas kaip jauna moteris, turinti humoro jausmą ir linksmą požiūrį į gyvenimą. Ši mirties personifikacija vertinama kaip vadovas, padedantis mirusiesiems pereiti iš šio pasaulio į pomirtinį gyvenimą, o ne kaip neigiama jėga, žudanti žmones. Tokie vaizdavimai tampa vis dažnesni, todėl šiuolaikinėse personifikacijose galite pastebėti humorą ir racionalų požiūrį į mirštantį procesą.