Sakiniai su personifikacija yra išbaigtos gramatinės konstrukcijos, kuriose objektas ar abstrakti idėja apibūdinami kaip turintys žmogiškų savybių arba dalyvaujantys žmogaus veiksmuose. Tokie objektai ar abstrakcijos, kuriems suteikiami žmogaus bruožai ar veiksmai, yra vadinami „asmeniniais“. Norint atpažinti sakinius su personifikacija, pirmiausia reikėtų sakinyje ieškoti nežmogiško objekto, būtybės ar abstrakčios idėjos ir ištirti, kaip ta sakinio dalis apibūdinama. Jei jis aprašomas terminais, paprastai taikomais žmonėms, o ne aprašomo objekto tipui, greičiausiai bus naudojama personifikacija. Kita vertus, objektas, apibūdintas tik jo fizinėmis savybėmis be jokio žmogaus ryšio, greičiausiai nėra įasmenintas.
Sakiniai su personifikacija ne tik pateikia aiškų objekto ar abstrakcijos aprašymą, bet ir suteikia skaitytojui naują būdą pažvelgti į idėją ar daiktą arba įlieti kažką, kas iš prigimties neturi emocijų, su tam tikru emociniu poveikiu. Galima nesunkiai atpažinti sakinius su personifikacija, ieškant emociškai įkrautos kalbos, taikomos nejautriems, nežmoniškiems objektams ar sąvokoms. Nors „kaitrioje, ryškioje saulėje“ nėra personifikacijos, personifikacija naudojama „globojančioje, mylinčioje saulėje“. Temperatūros ir ryškumo aprašymai nėra ypač būdingi žmonėms, o „myli“ ir „globa“ gali būti vertinami kaip labai žmogiški bruožai. Visų pirma, šie aprašymai suteikia saulei šiek tiek motiniškų savybių – tai įprasta literatūros tendencija.
Personifikacija gali būti naudojama poezijoje ar prozoje, nors ji ypač paplitusi poezijoje. Tai ypač paplitusi poezijoje, skirtoje gamtai ar kokiam nors dieviškam principui pašlovinti. Tokių kūrinių sakiniai su personifikacija dažnai reiškia vėjo giedojimą, lietaus šnabždesį ir dangų siekiančius medžius. Suteikdamas gamtos aspektams šias žmogiškąsias savybes, rašytojas gali sukurti sceną, kurioje pats gamtos pasaulis turi žmogiškųjų savybių. Šios savybės dažniausiai naudojamos gamtai šlovinti arba parodyti, kad net pati gamta giria kokį nors dievišką elementą.
Taip pat reikėtų pažvelgti į atvejus, kai gamtos elementai atrodo grėsmingi ieškant sakinių su personifikacija. Objektyviai apibūdinama gamta yra galinga, bet beasmenė jėga. Tačiau kai kuriose situacijose gamtos elementai gali būti gana bauginantys; apie tai dažnai pranešama naudojant sakinius su asmenavimu. Vėjas „rėkia“, audra „siaučia per naktį“, o medžių šakos turi „lenktas rankas“. Ieškoti bruožų, dėl kurių šalti, beasmeniai gamtos elementai tampa asmeniškesni ir žmogiškesni, yra geras būdas atpažinti sakinius su personifikacija.