Iš esmės profesinės sąjungos yra darbuotojų asociacijos, kurios yra susivienijusios, siekdamos pagerinti savo darbo sąlygas ir apsaugoti save bei savo bendradarbius nuo ekonominio ir teisinio išnaudojimo. Profsąjungų nariai dalyvauja kolektyvinėse derybose su savo darbdaviais, taip pat bendru politiniu aktyvumu.
Darbo sąjungos yra beveik tokios pat senos kaip pati Amerika. Nors primityvios dailidžių ir kitų prekybininkų sąjungos atsirado įvairiuose kolonijinės Amerikos miestuose, pirmosios nacionalinės sąjungos sustiprėjo 1820 m. Per šį laiką darbuotojai susivienijo, kad sumažintų darbo dieną nuo alinančių 12 valandų iki lengviau valdomų 10 valandų. 1866 m. Tautos darbo sąjunga įtikino Kongresą sutrumpinti darbo dieną iki šiandieninio aštuonių valandų standarto.
Darbo diena – šventė, švenčiama pirmąjį rugsėjo pirmadienį, yra organizuoto darbo judėjimo kūrinys. Ši diena skirta pagerbti Amerikos darbuotojų pasiekimus ir jų indėlį į JAV klestėjimą ir stiprybę. Pirmoji Darbo dienos šventė buvo surengta Centrinės darbo sąjungos narių ir surengta 5 m. rugsėjo 1882 d.
Amerikos darbo federacija (AFL), įkurta 1866 m., daug prisidėjo prie Amerikos darbuotojų teisių apsaugos. Grupė prisidėjo prie JAV darbo departamento ir Vaikų biuro kūrimo 1890-aisiais. AFL taip pat stengėsi priimti 1914 m. Kleitono įstatymą. Šis svarbus teisės aktas leido darbuotojams naudoti boikotus, streikus ir taikius piketus kaip derybų įrankius.
1935 m. Johnas L. Lewisas įkūrė Pramonės organizacijos komitetą (CIO) – pirmąjį pramonės sąjungos bandymą. Iš esmės jo organizacija leido visiems žmonėms, dirbantiems tam tikroje pramonės šakoje, nepaisant individualių įgūdžių lygio, susiburti, kad pagerintų darbo sąlygas kaip sąjungų nariais. CIO, nors ir nepaprastai sėkminga, 1955 m. galiausiai susijungė su AFL, kad suformuotų AFL-CIO ir pašalintų bet kokius jurisdikcijos ginčus, kurie turėtų neigiamą poveikį organizuoto darbo priežasčiai.
Tačiau nuo to laiko profesinių sąjungų narių skaičius ir galia labai sumažėjo. Tyrėjai turi daug skirtingų teorijų apie šio pokyčio priežastis. Kai kurie mano, kad moterų ir paauglių skaičiaus padidėjimas susilpnino profesinių sąjungų stiprumą, nes šių grupių nariai paprastai nėra vieninteliai šeimos aprūpintojai, todėl mažiau tikėtina, kad jie aktyviai stengsis didinti atlyginimus ir pašalpas. Kiti mano, kad kalti darbdaviai, nes daugelis įmonių aktyviai atgraso nuo narystės profesinėse sąjungose – netgi samdo teisės konsultantus, kurie parengtų strategijas, kaip sustabdyti darbuotojų sąjungų kūrimąsi.