Mažai tikėtina, kad vaikas išgyvens vaikystę nepatirdamas mirties. Kai mirtis netikėta, gali būti sudėtinga pranešti vaikui žinią. Labai mažas vaikas, niekada nepatyręs draugo, augintinio ar mylimo žmogaus mirties, gali nežinoti, kaip reaguoti į tokią naujieną.
Vaikai dažnai nori žinoti, ką reiškia mirti. Mažiems vaikams tai gali reikšti paaiškinimą, kad fiziškai mirtis yra procesas, kai kūnas nustoja veikti. Nerekomenduojama vartoti eufemizmų, tokių kaip perėjimas ar užmigimas, nes jie gali sukelti vaikui susirūpinimą, kad jis gali netyčia mirti miegodamas.
Vaikai taip pat gali norėti sužinoti, kas nutinka kūnui po to, kai kas nors miršta. Tiesą sakant, jie gali užduoti klausimus, kurie gali šokiruoti tėvus. Manoma, kad tokius klausimus geriausia nagrinėti tiksliais, bet paprastais faktais.
Net ir turėdami paaiškinimą, po draugo mirties vaikai gali nesuprasti, kad draugo tikrai nebėra. Jei šeima tiki tam tikra pomirtinio gyvenimo forma, tai gali paguosti ar gluminti. Vaikai, tikintys Dievą, gali susimąstyti, kodėl Dievas sukėlė mirtį. Nėra vieno gero būdo tai padaryti, išskyrus užtikrinti, kad vaikas yra saugus.
Taigi, draugo mirtis iš esmės yra daugelio pokalbių pradžia – kai kurie faktiniai, kai kurie dvasiniai ir kai kurie emociniai. Labai tikėtina, kad vaiko sielvarto būdas visiškai skiriasi nuo suaugusiųjų reakcijos. Vaikai gali neverkti arba nenorėti apie tai kalbėti. Jie gali galvoti apie tai daug ilgiau ir turėti klausimų po šešių mėnesių. Pokalbius apie tai, ką reiškia mirti, gali tekti kartoti.
Atvirumas su vaiku šiems pokalbiams yra labai svarbus. Užuot tikėtis, kad vaikas jausis tam tikru būdu, tikėkitės, kad jis jaustųsi įvairiais būdais. Vaikas, patyręs draugo mirtį, kartais po mirties gali pasielgti arba nuliūdinti. Arba jie gali neišbraukti ašaros, nes tiesiog negali suvokti problemos.
Tai gali padėti pasikonsultuoti su kitais tėvais ar sielvarto patarėju, jei manote, kad negalite atsakyti į savo vaiko klausimus. Sielvarto patarėjai gali padėti įveikti šią tragišką patirtį. Kai reikia, vaikui taip pat gali būti teikiamos individualios sielvarto konsultacijos ar žaidimų terapija.
Vyresni vaikai gali kitaip reaguoti į draugo mirtį nei jaunesnis vaikas. Tiesą sakant, paaugliai dažnai nenori aptarinėti savo jausmų su tėvais. Jie gali jaustis patogiau aptardami savo mintis su bendraamžiais. Pavyzdžiui, kai mirtį pajunta mokyklos bendruomenė, mokyklos dažnai puikiai teikia patarimus dėl sielvarto ir padeda mokiniams ateinančiais sudėtingais mėnesiais.
Nors svarbu leisti paaugliui suprasti, kad esate jiems prieinamas, taip pat svarbu gerbti jo erdvę, jei jis nenori aptarinėti savo jausmų. Neišmintinga bandyti priversti diskusiją su paaugliu. Tačiau galima inicijuoti šeimos konsultaciją, jei mirtis paliečia visus šeimos narius.
Tačiau paauglyje reikėtų ieškoti besitęsiančios depresijos požymių. Kartais artimi draugai gali imituoti draugo mirtį. Tai pavojinga situacija ir reikalauja budrumo. Jei atrodo, kad po kelių mėnesių paauglys visiškai neatsigauna, būtinai reikėtų pagalvoti apie konsultaciją.
Kai kurie tėvai mano, kad neturėtų vaikams rodyti savo emocijų dėl draugo mirties. Tačiau psichologai dažnai mano, kad tai klaida. Nors per didelis rėkimas ir verksmas gali sukelti vaiko nerimą, natūralios ašaros ir liūdesys vaiko akivaizdoje gali padėti suprasti, kad jie taip pat gali verkti ar jaustis liūdni. Tėvai ir draugai visą gyvenimą moko pamoką apie tai, kaip žmonės liūdi, kai susiduria su mirtimi. Atsakymas be emocijų gali išmokyti vaiką, kad emocinė reakcija yra nepriimtina.