Vienas didžiausių etapų, kurį pasieks vaikas, yra tada, kai jis pagaliau užmigs visą naktį. Kai kurie vaikai natūraliai užmiega ir lengvai užmiega, nesipriešindami, kiti nesielgia švelniai ir kovoja su spardymu ir rėkimu visą kelią. Nėra vieno teisingo būdo, kaip priversti vaiką išmiegoti visą naktį – visi tėvai, patardami dėl miego, turėtų atsižvelgti į savo vaiko asmenybę ir temperamentą.
Laikoma, kad vaikas miega visą naktį, kai miega bent šešias valandas iš eilės. Kai vaikas sensta, miego poreikis keičiasi. Pavyzdžiui, naujagimis miega nuo 16 iki 20 valandų per parą, o ilgiausia nakties atkarpa vidutiniškai siekia apie keturias ar penkias valandas. Sulaukę trijų mėnesių, 90% kūdikių naktį miega vidutiniškai nuo šešių iki aštuonių valandų.
Sulaukę šešių mėnesių dauguma tėvų gali lengviau atsikvėpti, nes būtent tokiame amžiuje kūdikio nebereikia kelti naktinio maitinimo. Nesvarbu, kuriuo miego ekspertu pasirinksite vadovautis, jie visi sutinka, kad gera, nuosekli nakties rutina yra būtina norint, kad jūsų vaikas miegotų visą naktį. Po vakarienės pravartu pradėti ruoštis prieš miegą nuo atsivėsinimo ar ramybės rutinos, pavyzdžiui, vonioje ir patogios pižamos, o po to skaityti. Jei jūsų vaikas yra mažesnis, galite pakeisti supimą ir klausytis ramios muzikos.
Pagrindas, padedantis vaikui užmigti visą naktį ir užmigti, prasideda anksti. Yra daug mąstymo mokyklų šia tema, ir svarbu, kad tėvai laikytųsi tik to, kas jiems patogu. Iš visų teorijų yra du pagrindiniai būdai, kaip priversti vaiką miegoti visą naktį. Pirmasis vadinamas tėvų raminimu, o tai reiškia, kad tėvai padeda kūdikiui ar vaikui užmigti sūpuodami, žindydami, maitindami ar dainuodami lopšines. Nors tai leidžia kūdikiui jaustis saugiai ir saugiai bei ugdo tėvų ir kūdikio pasitikėjimą, galimas trūkumas yra tas, kad vaikas užmigs tik padedamas tėvų ir neužmigs pabudęs naktį.
Daktaras Williamas Searsas, kuris yra didžiulis „pririšimo tėvystės“ ir tėvų raminimo šalininkas, mano, kad tėvai turėtų realistiškai vertinti, ko tikėtis iš savo vaikų dėl miego. Tėvai turėtų būti lankstūs ir neturėtų tikėtis, kad jų vaikai tilps į „puikaus miegamojo“ formą. Searsas mano, kad tėvai turėtų daryti tik tai, kas jiems patinka, ir nustatyti, kas leidžia jų kūdikiui jaustis patogiausiai. Jis taip pat propaguoja bendrą miegą, kai kūdikis miega arba lovoje su tėvais, arba kambaryje su jais.
Antrasis būdas priversti vaiką užmigti visą naktį, vadinamas savęs raminimu, o tai reiškia, kad vaikas paguldomas pabudęs ir mokomas nuraminti, kad užmigtų pats. Nors tai gali padaryti vaiką savarankiškesnį ir padėti tėvams neleisti daug laiko kiekvieną vakarą nuraminti kūdikį miegoti, kai kurie tėvai mano, kad tai griauna pasitikėjimą tarp kūdikio ir tėvų ir kad tėvai mažiau reaguoja į kūdikio verksmą. Vienas garsus savęs raminimo ekspertas yra daktaras Richardas Ferberis. Jo technika, „Ferberio metodas“, aprašyta jo knygoje „Išspręskite savo vaiko miego problemas“, daugelį metų buvo diskutuojama auklėjimo ir medicinos sluoksniuose. Jo požiūris į vaiko užmigimą yra progresyvus.
Ferberio metodas apima kūdikio paguldymą į lovą. Raminkite ją trumpą laiką, tada išeikite iš kambario. Jei kūdikis verkia, grįžkite jos nuraminti, bet nekelkite. Lėtai ilginkite laiką tarp apsilankymų. Maždaug po savaitės kūdikis turėtų užmigti pats ir išmiegoti visą naktį. Kai kuriems tėvams verksmas yra per stiprus, o kai kuriems vaikams šis metodas tiesiog neveikia.
Pasak daktaro Harvey Karp, atsižvelgus į penkis miego „S“, jūsų kūdikis turėtų lengvai užmigti. Laimingas, gerai nurimęs kūdikis greičiausiai užmigs ir taip išliks visą naktį. Penkios S yra vystymosi, miegojimas ant šono, dusinimas, siūbavimas ir čiulpimas.
Visi ekspertai sutinka, kad norint, kad jūsų vaikas miegotų, reikia atsižvelgti į keletą poreikių. Vaikas turi būti patogiai aprengtas šiltoje lovoje. Kambarys turi būti vėsus, tamsus ir drėgnas. Baltasis triukšmas yra ypač naudingas, be pilno pilvo ir švarių vystyklų. Jei naktinis pabudimas ir toliau kelia problemų, pasitarkite su savo pediatru, kad išsiaiškintumėte, ar yra medicininė priežastis.