Blogos laikysenos pasekmės bėgimui gali būti nuovargis, traumos ir neefektyvūs kūno judesiai. Tačiau gera bėgimo laikysena gali pagerinti deguonies srautą ir bėgimo laiką. Tikėtina, kad tai prasidės nuo galvos ir pečių, kuriuos dažnai reikia pakreipti į viršų ir laikyti laisvai bei žemai. Liemuo dažnai turi būti aukštas ir tiesus, o rankos judėtų atgal ir į priekį, išlikdamos arti kūno. Bėgikai taip pat turėtų kuo mažiau atšokti, nusileisti ant kojų kamuoliukų ir išlaikyti patogius žingsnius.
Tinkama bėgimo laikysena gali būti raktas į energijos taupymą ir pagreitį. Laikysena gali padėti išvengti traumų, raumenų įtempimo ir kritimo į priekį – visa tai gali trukdyti bėgiko treniruotėms. Atsipalaidavusi ir vertikali laikysena taip pat gali pagerinti deguonies tekėjimą ir užkirsti kelią neaiškiam kvėpavimui. Kai kurie bėgikai laikosi 3/3 santykio, kuris prilygsta trijų žingsnių įkvėpimui ir trims iškvėpimui, kad išvengtų deguonies praradimo ir laikysenos būtų vertikaliai.
Gera bėgimo laikysena greičiausiai prasideda nuo galvos ir pečių. Galvos pakreipimas dažnai lemia bendrą laikyseną, o tai savo ruožtu gali nulemti bėgimo efektyvumą. Pavyzdžiui, laikant galvą žemyn, gali susigūžti viršutinė kūno dalis, pablogėti kvėpavimas ir kraujotaka. Kojoms ir rankoms taip pat gali tekti dirbti sunkiau, kad kūnas judėtų į priekį.
Kita vertus, galvos pakreipimas aukštyn gali padėti ištiesinti kaklą ir nugarą. Galvos pakreipimas ir žvilgsnis dažnai yra susiję, todėl bėgikai gali norėti laikyti akis natūraliai į priekį, neiškišdami smakro ar netempdami kaklo. Ši laikysena taip pat gali padėti bėgikui sekti kvėpavimo ir bėgimo metodus, kuriuos gali reikėti koreguoti treniruotės metu.
Kai galva ir kaklas yra natūraliu, patogiu kampu, pečiai gali padėti atpalaiduoti viršutinę kūno dalį. Jie turi likti lygūs ir nenukristi su kiekvienu žingsniu. Bėgikai taip pat gali turėti tendenciją laikyti pečius aukštai, o tai dažnai sukelia įtampą. Tačiau atsipalaidavę, laisvi ir žemi pečiai gali sumažinti bėgimo pastangas. Nors nuovargis bėgimo metu gali pakelti pečius, bėgikai turėtų juos atpalaiduoti.
Bėgimo poza dažnai apima liemenį, kuriam greičiausiai įtakos turi galvos ir pečių padėtis. Tiesus liemuo gali sukurti optimalų plaučių talpą, palaikyti apatinę nugaros dalį ir padidinti žingsnio ilgį. Kiekvienas įkvėpimas turi išlaikyti liemenį tiesiai, kad būtų sumažintas spaudimas ant sąnarių ir kojų. Kai kurie bėgikai įsivaizduoja, kad ant galvų nešiojasi helio balioną, kad tinkamai išlygintų liemenį.
Bėgikas dažnai turi atkreipti dėmesį ir į rankas. Rankų siūbavimas dažnai veikia kartu su kojos žingsniu, kad bėgikas pastūmėtų į priekį. Be to, rankos dažnai kontroliuoja viršutinės kūno dalies įtampos lygį. Taigi bėgimo laikysena gali būti naudinga laisvoms rankomis, kai pirštai lengvai liečia delnus. Rankos taip pat turi siūbuoti pirmyn ir atgal, o ne priešais kūną ar į šonus, alkūnes priglausdamos prie kūno.
Netinkama bėgimo laikysena dažnai būna tokia, kai kūnas įsitempia į save. Pavyzdžiui, rankos gali būti pasuktos į išorę, o ne į vidų. Tai gali sukelti vėjo pasipriešinimą ir priversti kojas dirbti sunkiau. Panašiai, jei galva, pečiai ar liemuo nėra aukštyn, bėgimas gali būti pažeistas. Vietoj to, šiek tiek palinkimas į priekį nuo kulkšnių gali padėti pagerinti bendrą bėgimo techniką, išlaikyti kūną tiesiai ir suteikti patogesnę treniruotę.
Papildomi bėgimo patarimai dažnai susiję su šokinėjimu, pėdos smūgiu ir žingsniu. Paprastai siūloma bėgikams stengtis kuo labiau sumažinti šokinėjimą, kad išvengtų tolesnio raumenų nuovargio. Be to, pėdos smūgis paprastai turi būti į pėdų kamuoliukus, kad būtų kuo mažiau traumų. Pranešama, kad didėjanti bėgimo basomis tendencija padeda bėgikams nesileisti ant kulnų, o pėdos smūgiuoja po kūnu arba šiek tiek už jo.
Tikėtina, kad atskirų bėgikų žingsniai labai skirsis. Ilgi žingsniai gali būti palankūs, jei jie neskatina persistengti, o tai gali sukelti traumą ir blogą laikyseną. Kai kurie bėgikai nepaiso kiekvieno atskiro žingsnio, o siekia, kad pėda pasisuktų nuo 85 iki 90 žingsnių per minutę.