Fiziologas yra biologas, tiriantis gyvų organizmų funkcijas. Norint tapti fiziologu, reikia baigti plačią akademinę programą, kuri prasideda bakalauro laipsniu ir dažnai baigiasi filosofijos daktaro (PhD) arba medicinos daktaro (MD) laipsniu. Dauguma fiziologų atsišakoja į augalų, gyvūnų ar žmogaus fiziologiją ir tada sutelkia dėmesį į konkrečią funkciją. Fiziologai tiria gyvenimą nuo ląstelių lygio iki viso organizmo sistemų ir kaip jie sąveikauja su aplinka ir kitais organizmais. Kai kurios funkcijos, kurios gali būti tiriamos, yra reprodukcija, augimas, mityba ir kvėpavimas.
Pirmas žingsnis akademiniame kelyje norint tapti fiziologu – įgyti bakalauro laipsnį, orientuotą į mokslą. Kadangi reikia atsižvelgti į daugybę skirtingų fiziologijos sričių, verta siekti plataus bakalauro laipsnio ir ištirti įvairias specializacijos sritis. Bakalauro kvalifikacinį laipsnį turintys fiziologai ras darbą, kur dirba labiau patyrę ir išsilavinę fiziologai. Magistro laipsnis padės būsimam fiziologui įgyti daugiau žinių pasirinktoje krypties srityje, tačiau norint vadovauti tyrimui ar vadovauti kitiems fiziologams, reikalingas mokslų daktaras arba medicinos mokslų daktaras. Kol dar studijuoja bakalauro studijas, planuojantiems tapti fiziologu taip pat vertėtų įgyti laboratorinės ir mokslinių tyrimų patirties, nes didžioji šios srities dalis yra skirta moksliniams tyrimams.
Tiems, kurie nori tapti fiziologu, yra daug galimybių. Fiziologai dirba universitetuose, medicinos mokyklose, ligoninėse, vyriausybinėse agentūrose, privačiose įmonėse ir laboratorijose. Dauguma jų praleis nemažą laiko dalį tyrinėdami, bet taip pat moko, rašo pasiūlymus dėl dotacijų, rašo mokslinius darbus, rengia duomenis ir susitinka su kitais fiziologais, kad aptartų išvadas ir neatsiliktų nuo kitų mokslininkų padarytos pažangos. Fiziologijos sritis nuolat keičiasi, todėl tie, kurie domisi fiziologijos karjera, turėtų būti pasiruošę ir laukti mokymosi visą gyvenimą.
Kita vertinga patirtis norintiems tapti fiziologu yra komandinis darbas. Nors moksliniams tyrimams dažnai vadovauja savarankiškai, mokslininkai turi dirbti su kitais tyrėjais, studentais ir mokslo bendruomene, todėl svarbūs ir tarpasmeniniai, ir valdymo įgūdžiai. Norint vadovauti tyrimų grupei, reikia mokėti efektyviai bendrauti, kad būtų tinkamai laikomasi žingsnių ir tyrimams nebūtų pakenkta dėl dviprasmiškų krypčių. Tie, kurie domisi šia sritimi, turėtų pradėti bendradarbiauti su kitais, kad atliktų laboratorinius ar kitus eksperimentus ankstyvame amžiuje. Tai suteiks trokštančiam fiziologui galimybę nustatyti, ar mokslinis darbas tinka jo konkrečiam įgūdžių rinkiniui, ar ne.