Psichoterapeutas naudoja daugybę metodų, kad užmegztų gilų ryšį su pacientais, kad padėtų jiems išspręsti problemas, su kuriomis jie gali susidurti savo gyvenime. Psichoterapijos pagrindinis tikslas – palengvinti paciento jaučiamą diskomfortą gyvenime, padėti gyventi asmeninį malonumą teikiantį gyvenimą. Psichoterapija nėra objektyvi disciplina, o pasikliaujama psichoterapeuto gebėjimu užmegzti ryšį su pacientu ir įžvelgti pagrindines problemų priežastis bei geriausiu būdu padėti pacientui pasiekti laimingesnę dvasios būseną. Dėl to tie, kurie nori tapti psichoterapeutais, dažniausiai yra tie, kurie nori padėti kitiems žmonėms, bendraudami su jais asmeniniu lygmeniu.
Norint tapti psichoterapeutu, reikia įdėti daug darbo ir išsilavinimo, reikia daug metų. Dažnai žmonės, kurie galvoja, kad nori dirbti psichoterapeutu, mano, kad darbo yra per daug, todėl jie pasirenka pagalbos sritį, kuriai reikia mažiau išsilavinimo. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės gali nuspręsti sutelkti dėmesį į socialinį darbą arba tapti tam tikru konsultantu. Tačiau net ir šiais atvejais reikalingas daugelio metų išsilavinimas, siekiant užtikrinti, kad specialistas gerai elgsis su žmonėmis.
Reikalavimai norint tapti psichoterapeutu skiriasi įvairiose šalyse ir įvairiose JAV valstijose. Paprastai reikia bent jau magistro laipsnio, paprastai socialinio darbo, konsultavimo ar psichologijos srityse. Kai kuriose valstijose, pavyzdžiui, Kalifornijoje, doktorantūros laipsnis yra minimalus laipsnis, kurį reikia įgyti norint tapti psichoterapeutu. Be to, reikalingas stiprus daugelio susijusių disciplinų supratimas, todėl norintys dirbti psichoterapeutu turėtų lankyti neurologijos, fiziologijos ir chemijos kursus, kad suteiktų jiems pagrindą, reikalingą suprasti fiziologinį psichoterapijos komponentą.
Įgijęs laipsnį, potencialus psichoterapeutas turi išlaikyti nacionalinį psichologijos profesinės praktikos egzaminą. Šis egzaminas patikrina potencialaus psichoterapeuto supratimą apie tyrimo metodiką, psichologinį vertinimą, testų kūrimą, raidos ir socialinę psichologiją bei psichoterapiją. Nors studijų metu atliekami kursiniai darbai turėtų pakankamai apimti daugumą šių sričių, yra specializuotų seminarų, padedančių žmonėms, norintiems tapti psichoterapeutais, pasiruošti testui.
Be to, būsimasis psichoterapeutas turi gauti licenciją verstis praktika konkrečioje valstybėje. Skirtingos valstybės turi skirtingus reikalavimus ir skirtingas licencijavimo procedūras. Daugelis reikalauja, kad asmuo išlaikytų licencijavimo egzaminą, po kurio jis yra psichoterapeutas ir gali praktikuoti. Kitose valstybėse gali būti reikalaujama, kad asmuo minimalų laiką praleistų rezidentūroje pas kvalifikuotą psichoterapeutą, kad jis iš pirmų lūpų gautų supratimą apie šią sritį, o kai mentorius pasirašys su juo praleistą laiką, jis gali gauti licenciją.
Gavęs licenciją, asmuo tampa psichoterapeutu ir gali užsiimti privačia praktika arba prisijungti prie didesnės organizacijos. Psichoterapeutų galimybių yra daug, nors yra daug skirtingų psichoterapijos teorijų, o naujiems psichoterapeutams jų galimybes gali apriboti pasirinkta mokykla. Paprastai dauguma žmonių užtrunka nuo dvejų iki devynerių metų, kad taptų psichoterapeutu, priklausomai nuo to, kiek išsilavinimo jie jau buvo įgiję prieš pradėdami įgyti pažymėjimą.