Manitolis yra osmosinis diuretikas, kuris pirmiausia naudojamas padidinti šlapimo išsiskyrimą, o tai sumažina skysčių kiekį organizme. Jis veikia osmoso būdu, ištraukdamas vandenį iš ląstelių ir į kraują. Kai šis skystis pasiekia inkstus, vaistas taip pat veikia kaip inkstų kraujagysles plečiantis preparatas, užkertantis kelią vandens ir natrio reabsorbcijai inkstų kanalėliuose. Manitolis, laisvai cirkuliuodamas kanalėliuose, sulaiko skystį, kuris paverčiamas šlapimu ir pašalinamas iš organizmo. Jis veiksmingai padidina šlapimo gamybą ir išplauna inkstus.
Šis vaistas yra naudingas gydant ūminį inkstų nepakankamumą, glaukomą, edemas ir rabdomiolizę, taip pat padeda sumažinti intrakranijinį spaudimą, kurį sukelia trauminiai sužalojimai, pvz., hematomos. Šis gydymas žinomas kaip manitolio osmoterapija. Rezultatai tik laikini, tačiau mažėja, kai vaistas pašalinamas iš sistemos. Pakartotinis naudojimas taip pat turi mažėjančių rezultatų, nes ląstelės pradės kompensuoti gamindamos idiogeninius osmolius. Šie osmoliai padidina ląstelių tonusą, ribodami osmosinį skysčio nutekėjimą iš ląstelių.
Manitolis, monosacharidinis organinis junginys, yra balti kristaliniai milteliai, kurie ištirpsta vandenyje, kad būtų galima vartoti injekcijomis arba infuzijomis į veną. Tinkamas cheminis pavadinimas yra D-manitolis (C6H14O6), jį medicinos specialistai skiria injekcijomis 5, 10, 15 ir 20 procentų koncentracijomis, taip pat 25 procentų koncentracijos intravenine infuzija.
Padidindama šlapimo išsiskyrimą, ši medžiaga padeda išvengti inkstų išjungimo ūminio inkstų nepakankamumo atvejais. Vaistas taip pat gali sumažinti skysčių spaudimą gydant glaukomą, kuri apima padidėjusį skysčių spaudimą akyje. Jis taip pat gali būti skiriamas tam tikriems vaistams ir nuodams pašalinti iš paciento kraujo sistemos, pavyzdžiui, aspirinui, barbitūratams, bromidams ir anglies monoksidui.
Vartojant manitolį, reikia reguliariai tirti kraują, kad būtų galima stebėti inkstų funkciją, įskaitant kalio ir natrio kiekį. Pacientai taip pat turėtų stebėti natrio suvartojimą. Kai kurie galimi šio vaisto šalutiniai poveikiai yra galvos skausmas, neryškus matymas, krūtinės skausmas, traukuliai, pykinimas, vėmimas ir kraujospūdžio pokyčiai. Jei atsiranda kuri nors iš šių būklių, pacientai turi kreiptis į savo sveikatos priežiūros paslaugų teikėją.
Reikia atidžiai stebėti intravaskulinį tūrį. Kai vanduo ištraukiamas iš ląstelių ir patenka į kraują, bendras kraujotakos sistemos tūris padidės. Nors tai gali sumažinti kraujo klampumą, pagerinti deguonies tekėjimą ir tiekimą į kai kurias kūno dalis, tai taip pat gali sukelti aukštą kraujospūdį ir ūminį stazinį širdies nepakankamumą.