Obligacija – tai skolos sertifikatas, kurį galima įsigyti kaip investiciją. Obligacijų pelningumas matuojamas nustatant grąžos sumą, kurią investuotojas gauna iš obligacijos, palyginti su suma, kurią jis sumokėjo. Šis vertinimas, kuris taip pat vadinamas pajamingumu, priklauso nuo palūkanų normos, kurią moka obligacijų emitentas, ir nuo obligacijos nominalios vertės, kuri yra pagrindinės sumos, kurią investuotojas gauna už obligaciją. Tiesiog padalijus gautas palūkanas iš nominalios vertės, gausite procentą, kuris yra obligacijų pajamingumo ekvivalentas. Tačiau svarbu pažymėti, kad obligacijomis ne visada prekiaujama nominaliąja verte, todėl faktinė pirkimo kaina taip pat turės įtakos obligacijų rezultatams.
Daugelis investuotojų renkasi obligacijas dėl stabilumo, kurį jos suteikia net ir sunkiais ekonominiais laikais. Kai investuotojas perka obligaciją, jis iš esmės suteikia paskolą obligacijų emitentui, kuris gali būti bet kokia institucija, nuo vyriausybės iki korporacijos, siekianti pritraukti lėšų. Mainais emitentas grąžina investuotojui reguliarius palūkanų mokėjimus ir galiausiai grąžina pagrindinę sumą obligacijos termino pabaigoje. Investuotojai siekia įvertinti obligacijų pelningumą, kad galėtų pasirinkti geriausiai jų investicinius poreikius atitinkančias obligacijas.
Pagrindinė lygtis obligacijų efektyvumui matuoti, dar vadinama obligacijų pajamingumu, reikalauja padalyti visas palūkanų mokėjimus iš obligacijos nominalios vertės. Pavyzdžiui, įsivaizduokite, kad obligacijos turėtojas gauna 200 JAV dolerių (USD) palūkanų per visą obligacijos, kurios nominali vertė, taip pat vadinama nominaliąja, vertė yra 1000 JAV dolerių, galiojimo laiką. Padalijus 200 USD iš 1,000 20 USD, gaunama 20 arba 20 procentų norma. Investuotojai turėtų suvokti, kad šios obligacijos atkarpos norma taip pat yra XNUMX proc., nes perkant obligacijas nominalia verte, obligacijų pajamingumas visada bus lygus atkarpos normai.
Tačiau išmatuoti obligacijų efektyvumą retai būna taip paprasta, nes obligacijos dažnai perkamos kita kaina nei nominalioji vertė. Tokiais atvejais obligacijos pajamingumas juda atvirkštine obligacijos kainai. Pavyzdžiui, obligacijos, įsigytos už mažesnę nei nominalią vertę, pajamingumas būtų didesnis, o įsigytos už didesnę nominalią vertę – mažesnis.
Ši obligacijų vertės dichotomija reiškia, kad obligacijų vertės suvokimas priklauso nuo investuotojo padėties. Asmuo, turintis obligaciją, neprieštarauja, kad kaina kyla, nes kuponas išlieka toks pat, o aukštesnė kaina reiškia, kad obligacija yra vertingesnė, jei investuotojas nuspręs parduoti. Kita vertus, norintys įsigyti obligaciją, greičiausiai ieškos obligacijų su žemesnėmis kainomis ir didesniu pajamingumu.