Turto tikroji vertė yra būtinas skaičius apskaitoje, nes įmonės turi tinkamai įvertinti balanse nurodytą turtą. Pagal standartinius apskaitos principus paprastai galima rasti kelis skirtingus turto vertinimo metodus. Šie metodai apima identiško turto vertinimą, pagrįstą kotiruotomis kainomis aktyvioje rinkoje, vertinimą pagal rinkos stebėjimus ir turto, kuris neturi identiškų atitikmenų ar stebimų dalykų, įvertinimą. Pastaroji turto tikrosios vertės kategorija dažnai yra subjektyviausia ir tiriama. Įmonė paprastai gali pasirinkti tokį vertinimo procesą, kuris geriausiai atitinka jos situaciją.
Turto tikrosios vertės nustatymas pagal rinkos kainas identiškiems objektams yra lengviausias iš trijų vertinimo metodų. Nefizinis turtas paprastai turi gana tvirtą rinką, kurioje daugelis įmonių laisvai perka ir parduoda prekes. Tačiau fizinis turtas kai kuriais atvejais gali neturėti itin aktyvios rinkos dėl jo išskirtinumo tam tikrose pramonės šakose. Todėl įmonės turėtų nustatyti turto tikrąją vertę, remdamosi norinčio pirkėjo nurodyta kaina už tą patį turtą. Jei turto rinkos vertės visiškai nėra, buhalteriai iš surinktų duomenų gali nustatyti rinkos kainą.
Kai aktyviosios turto rinkos neegzistuoja arba tokios rinkos informacija yra per daug nepatikima, buhalteriai gali pasikliauti rinkos stebėjimais. Tikroji turto vertė nustatoma iš rinkos duomenų apie kitą turtą, parduodamą tarp norinčių pardavėjų ir pirkėjų. Identiško turto rinkoje gali ir nebūti, nors yra pakankamai informacijos apie kitų prekių kainas. Tikroji vertė turi būti kuo artimesnė tarp įmonės turto ir surinktų rinkos duomenų. Jei nėra renkamų duomenų, buhalteriai turi tiesiog įvertinti prekės vertę pagal stebimas vertes, paimtas iš kelių aktyvios rinkos taškų.
Blogiausia turto tikrosios vertės nustatymo situacija yra tada, kai nėra aktyvių rinkų ir nėra stebimų duomenų. Pagal šį scenarijų apskaitininkai, norėdami pateikti tikrąją vertę, turi atsižvelgti į turto savikainą ir dabartinę vertę. Vienintelis vidinės informacijos naudojimas čia yra priimtinas tik tada, kai išorinių duomenų rinkimas yra per brangus, kad būtų galima nustatyti tikrąją turto vertę. Tačiau buhalteriai turi sukurti tikrąją vertę, kurią potencialus norintis pirkėjas sumokėtų už prekę. Todėl vertinimai, kurie yra itin žemi arba itin dideli, paprastai kelia abejonių.