Sportininkai paprastai padidina anaerobinę ištvermę tikslingai sportuodami ties anaerobiniu slenksčiu arba šalia jo. Paprastai tai atliekama per intervalines treniruotes, kurių metu sportininkas atlieka daugybę didelio intensyvumo pratimų, tarp kurių yra mažesnio intensyvumo atkūrimo laikotarpiai. Šis treniruočių režimas paprastai padidina anaerobinį slenkstį, kuris yra tiesiogiai susijęs su anaerobine ištverme. Intervalinės treniruotės dažniausiai būna konkrečios sporto šakos, todėl bėgikai dažniausiai atlieka važiavimų į kalną ar bėgimo trasos seriją, dviratininkai – greičio intervalus ir pan.
Anaerobiniai pratimai naudoja raumenų ląstelėse esančias energijos atsargas fizinei veiklai skatinti. Širdies ir kraujagyslių sistema paprastai nepajėgi atlaikyti dirbančių raumenų poreikių, todėl didžioji dalis energijos apykaitos, maitinančios ląstelę, vyksta be deguonies. Proceso metu pieno rūgštis susidaro kaip šalutinis produktas, besikaupiantis ant ląstelės ir mažinantis pH bei, savo ruožtu, energijos gamybos efektyvumą. Kai pieno rūgšties koncentracija pasiekia kritinį tašką, raumenų ląstelės nebesugeba gaminti pakankamai energijos, kad susitrauktų, todėl įvyksta raumenų nepakankamumas. Šis taškas vadinamas anaerobiniu slenksčiu.
Intervalinės treniruotės skatina anaerobinę ištvermę didindamos adenozino trifosfato, glikogeno ir fosfokreatino atsargas raumenyse, kurių kiekvienas dalyvauja anaerobiniame metabolizme. Be to, raumenų ląstelės prisitaiko prie intervalinės treniruotės padidindamos buferio pajėgumą, o tai padidina ląstelės gebėjimą valdyti pieno rūgštį. Šios adaptacijos padidina raumenų gebėjimą dirbti dideliu intensyvumu ilgą laiką.
Pratimų intensyvumą galima nustatyti stebint širdies ritmą. Maksimalus širdies susitraukimų dažnis apskaičiuojamas iš 220 atimant sportininko amžių. Tada tikslinis intensyvumas išreiškiamas procentais nuo maksimalaus širdies susitraukimų dažnio. Anaerobinėms treniruotėms paprastai reikia dirbti maždaug 80–90 % šio skaičiaus intensyvumu, o intervalinės treniruotės, siekiant padidinti anaerobinę ištvermę, paprastai apima aukštesnę šio diapazono dalį.
Norėdami treniruotę papildyti intervalinėmis treniruotėmis, sportininkas turėtų pradėti nuo lengvo 10–15 minučių apšilimo, kad padidėtų kraujo tekėjimas į dalyvaujančius raumenis. Pirmasis didelio intensyvumo intervalas turėtų trukti apie vieną minutę, o po jo turėtų prasidėti atvėsimo laikotarpis, kai širdies susitraukimų dažnis sumažėja iki 120 dūžių per minutę ar mažiau. Visą treniruotę paprastai sudaro maždaug šeši intervalai, koreguojami pagal poreikį, atsižvelgiant į asmeninius pageidavimus ir kūno rengybos lygį. Didėjant anaerobinei ištvermei, raumenys efektyviau susidoros su pieno rūgštimi, o atsistatymui prireiks mažiau laiko.
Bėgikai naudoja standartines intervalines treniruotes, kad padidintų anaerobinę ištvermę, greitį ir galią. Fartlek treniruotės apima atsitiktinius intervalus, dažniausiai bėgant taku ar keliu. Intervalas prasideda, kai užklumpa nuotaika, baigiasi, kai bėgikas yra pakankamai išsekęs, o treniruotės tęsiasi tiek ilgai ar trumpai, kiek norisi. Fartlek treniruotės dažnai giriamos kaip smagesnės ir spontaniškesnės nei standartinės intervalinės treniruotės ir ypač malonios, kai jos atliekamos su bėgimo partneriu.