Skrepliai dažniausiai yra seilių ir gleivių derinys, susidarantis žmogaus plaučiuose. Norėdami paimti skreplių mėginį, gydytojai pacientas paprastai giliai kosėja ir išspjauna į puodelį. Dažnai imamasi tam tikrų atsargumo priemonių, kad būtų išvengta bet kokio mėginio užteršimo, o kartais pacientas turi gerti daugiau skysčių, kad padidėtų plaučių sekrecijos kiekis. Kitose situacijose gydytojai turi išsiurbti skreplius per vamzdelį, įkištą į nosį, kuris eina atgal į gerklę. Šis metodas ypač būdingas pacientams, kurie yra per sunkiai sergantys, kad galėtų atkosėti savo mėginius – kartais gydytojams gali tekti net paimti tuos mėginius švirkštu, įkištu per gerklę.
Imdami skreplių mėginį gydytojai kartais paprašo pacientės pirmiausia išsivalyti burną. Tai dažnai daroma labai atsargiai, kad į mėginį nebūtų pridėta jokių cheminių medžiagų. Cheminės medžiagos kartais gali sunaikinti bakterijas ar virusus, o skreplių mėginių ėmimo tikslas paprastai yra išsiaiškinti, ar kieno nors plaučiuose nėra svetimkūnių. Saugiausias burnos valymo būdas paprastai yra skalavimas vandeniu.
Surinkę skreplius, gydytojai dažniausiai naudoja dalis mėginių, kad nustatytų įvairias infekcijas. Tai daroma skrepliuojant ant maisto, kurį mėgsta valgyti įvairios bakterijos ir kiti svetimi įsibrovėliai. Jei ant šių maisto produktų kas nors išauga, gydytojams pranešama, kokia infekcija serga pacientas. Tai gali būti naudinga gydytojams nustatant geriausius kvėpavimo takų ligomis sergančių žmonių gydymo būdus. Kartais tai ypač reikalinga, kai liga yra paslaptinga ir nereaguoja į įprastas gydymo priemones.
Kartais pacientams gali būti sunku atkosėti gerą skreplių mėginį. Tokiose situacijose gydytojai gali paprašyti pacientų išgerti šiek tiek vandens, o tada grįžti po valandos ar daugiau pabandyti. Dehidracija yra viena iš dažniausiai pasitaikančių problemų renkantis skreplius, nes sumažėja skysčių kiekis plaučiuose. Geriamasis vanduo paprastai yra akivaizdžiausias būdas išspręsti šią problemą, tačiau yra ir kitų.
Gydytojai kartais įkiša vamzdelį į kvėpavimo taką, kad į plaučius patektų skysčio. Šis skystis paprastai susimaišo su išdžiūvusiomis gleivėmis, o kai pacientas jas atsikosi, jis iš esmės prilygsta įprastam skreplių mėginiui. Ši procedūra kartais gali būti šiek tiek nepatogi, todėl gydytojai paprastai pirmiausia nuramina pacientus.