Mergautinė pavardė, dar vadinama gimimo vardu, paprastai reiškia moters pavardę prieš ištekėjus. Priklausomai nuo kultūros, individualių pageidavimų ir tradicijų, vyras ar moteris gali pasirinkti savo sutuoktinio pavardę. Veiksmai, kurių reikia norint pakeisti mergautinę pavardę, skiriasi priklausomai nuo valstijos ar šalies, kurioje pora yra susituokusi arba gyvena, įstatymų.
Jungtinėse Valstijose moteris paprastai turi pateikti oficialią santuokos liudijimo kopiją Socialinės apsaugos administracijos (SSA) biurui, Motorinių transporto priemonių departamentui (DMV) ir JAV pasų agentūrai. SSA reikalauja, kad asmenys užpildytų SS-5 formą be santuokos liudijimo kopijos. Atlikus visus popierinius darbus, SSA praneša Vidaus pajamų tarnybai (IRS) ir pateikia socialinio draudimo kortelę, kurioje nurodomas naujas vardas.
DMV paprastai reikalauja, kad asmenys atvyktų asmeniškai ir pateiktų santuokos liudijimo kopiją, kad galėtų kreiptis dėl vairuotojo pažymėjimo, kuriame nurodytas vardo pasikeitimas. Jei pasas buvo išduotas praėjus mažiau nei metams nuo santuokos datos, reikia užpildyti formą DS-5504 ir grąžinti agentūrai su senu pasu, dviem spalvotomis nuotraukomis ir santuokos liudijimo kopija. Kitu atveju turėtų pakakti DS-82 formos kartu su visais kitais reikalingais dokumentais.
Pakeitus pagrindines identifikavimo formas, gali būti pranešta kitoms agentūroms, pavyzdžiui, bankams, paštams, draudimo bendrovėms ir komunalinėms įmonėms. Jei vyras norės priimti žmonos pavardę, jam gali kilti daugiau teisinių komplikacijų. Priklausomai nuo gyvenamosios vietos, vyrui gali tekti kreiptis dėl vardo pakeitimo per teismų sistemą ir sumokėti visus susijusius teisinius mokesčius.
Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Belgijoje ir Kambodžoje, moterys nedalyvauja mergautinės pavardės keitimo praktikoje. Prancūzija, Vokietija ir Anglija taiko panašias pavadinimo keitimo procedūras kaip ir JAV. Paprastai, kai pateikiamas santuokos įrodymas, moteris gali kreiptis dėl naujų oficialių dokumentų, kuriuose nurodytas jos vyro vardas.
Dauguma porų, susituokiančių ispaniškai kalbančiose šalyse, legaliai nekeičia mergautinės pavardės, tačiau jų vaikai dažnai prisiima ir tėvo, ir motinos pavardes. Panašių papročių laikomasi Angoloje, Portugalijoje ir Brazilijoje. Čilėje tiek moteris, tiek vyras paprastai pasilieka savo oficialius vardus, o jų vaikai dažnai priima tėvo pavardę.