Daugelis žmonių kiekvieną naktį stengiasi nepertraukiamai miegoti maždaug aštuonias valandas. Tačiau tai ne visada buvo pageidaujamas miego režimas. Ikiindustrinėje Europoje, kaip ir daugelyje kitų pasaulio šalių, buvo įprasta, kad žmonės miegodavo dviem segmentais, tarp kurių pabusdavo valandą ar dvi, apie vidurnaktį. Šie miego poslinkiai buvo žinomi kaip „pirmasis miegas“ ir „antrasis miegas“ ir buvo dažnai minimi to laikotarpio literatūros kūriniuose ir dienoraščiuose. Be elektros lempučių žmonės eitų miegoti gana anksti, praėjus kelioms valandoms po saulėlydžio. Pabudę, tam tikrą laiką, kartais vadinamą „stebėjimu“, žmonės užsiimdavo veikla patalpose, pavyzdžiui, melsdavosi, skaitydavo, siūdavo, prižiūrėdavo ugnį ar galbūt bendraudavo su kaimynais. Kai kurie gydytojai netgi rekomendavo šį budrumo periodą kaip idealų laiką pastoti. Po to žmonės grįždavo miegoti dar kelias valandas, keldavosi apie aušrą.
Užmerkti akį:
Miegojimas dviem segmentais yra žinomas kaip „dvifazis miegas“. Popiečio miegas arba siesta yra ne tokia ekstremali šios praktikos versija, nes po pietų žmonės paprastai jaučiasi pavargę.
Kai kurie žmonės mano, kad jie yra produktyvesni, kai miego grafikas yra padalintas, kai būna du būdravimo periodai, o ne vienas ilgas laikotarpis, kai dienos pabaigoje palaipsniui tampa labiau pavargę.
Yra nuorodų į segmentuotą miegą Charleso Dickenso, Geoffrey’aus Chaucerio ir Miguelio de Cervanteso darbuose ir net Homero „Odisėjoje“.