Pagrindinė vyšnių priežiūra susideda iš laistymo, tręšimo, genėjimo ir apsaugos nuo kenkėjų ir ligų. Vyšnių medžių gyvenimo trukmė paprastai yra trumpesnė nei kitų žydinčių medžių, nes jie yra labiau linkę į ligas ir kenkėjus. Reguliariai atliekant techninę priežiūrą, galima žymiai pailginti medžio gyvenimą.
Dauguma vyšnių veislių renkasi drėgną dirvą. Viena išimtis, seržantas Cherry, gali toleruoti sausesnes sąlygas. Kol nenustatytas laistymo būdas, naudinga ištirti dirvožemį aplink medį maždaug trijų colių (8 cm) gylyje. Jei dirvožemis yra sausas, medžiui reikia vandens. Reguliarus šio veiksmo atlikimas padės nustatyti, kaip dažnai reikia laistyti vyšnią.
Organinio mulčio užtepimas aplink medžio pagrindą padės užsandarinti drėgmę ir neleis dirvožemiui išdžiūti iki netoleruotino lygio. Laistymo metu geriausia palaikyti lėtą vandens srovelę ilgesnį laiką, o ne greitai pilti aplink medį dideliu kiekiu vandens. Būtina užpilti pakankamai vandens, kad maitintų šaknų sistemos dugną. Tačiau perlaistymas gali sukelti vyšnių šaknų puvinį.
Pavasarį vyšnios pagrindą reikia išberti universaliomis trąšomis su dideliu azoto kiekiu. Geriausias būdas tręšti – jas paskleisti ratu aplink medžio pagrindą, stengiantis, kad jos nenusėstų ant kamieno. Trąšos prasiskverbs į dirvą ir aprūpins medžio šaknis reikalingomis maistinėmis medžiagomis. Yra daug įvairių trąšų, specialiai sukurtų vyšnioms, todėl gali išaugti žiedai ir išauginti daugiau vaisių.
Vyšnių genėjimas turėtų būti atliekamas pavasarį, praėjus visai šalnų grėsmei. Jie nereikalauja tiek daug genėjimo, kaip kiti vaismedžiai. Tačiau reikia šiek tiek priežiūros, kad būtų išvengta ligų ir kad šviesa bei oras prasiskverbtų į medžio centrą. Visos nulūžusios, nudžiūvusios ar ligotos šakos turi būti pašalintos, o silpnos ar susikryžiavusios šakos švelniai apkarpomos. Šonines šakas galima nupjauti iki pagrindinės šakos, kad būtų skatinamas naujas augimas.
Pjovimai turi būti atliekami genėjimo įrankiu maždaug aštuntąja colio (0.3 cm) virš pumpuro ir kampu. Verkiančias vyšnias reikia genėti, kad išlaikytų natūralią verksmingą formą. Rūgščiosios vyšnios turi natūralų atviro augimo įprotį ir jų nereikia genėti taip dažnai, kaip saldžiąsias vyšnias. Visų tipų vyšnioms visiškai subrendus reikia tik minimalaus genėjimo.
Apsauga nuo kenkėjų ir ligų yra bene svarbiausia vyšnių priežiūros dalis. Paukščiai kelia didžiausią grėsmę vyšnioms, nes jie per labai trumpą laiką gali nulupti vaisius. Vasaros mėnesiais virš medžio uždėtas tinklelis neleis paukščiams pavogti vaisių. Genėjimo įrankių dezinfekavimas po naudojimo ir supuvusios medienos bei vaisių pašalinimas iš medį supančios žemės padės išvengti ligų.