Kaip sužinoti, ar turiu alergiją eritromicinui?

Dauguma žmonių, kurie patiria alergiją eritromicinui, gana greitai tai žino dėl raudono, niežtinčio bėrimo, kuris gali išplisti visame kūne; daugeliu atvejų tai pasireiškia maždaug per pusvalandį po vaisto nurijimo. Retesnės, bet sunkesnės alerginės reakcijos gali sukelti beveik iš karto ištiktą anafilaksinį šoką, kuris dažnai pasireiškia kaip kvėpavimo takų susiaurėjimas, padažnėjęs širdies susitraukimų dažnis ir veido bei rankų patinimas. Anafilaksinis šokas gali būti mirtinas. Nors žmonės, kuriems pasireiškia bėrimas, dažnai gali šiek tiek palaukti, kol bus įvertinti jų simptomai, tiems, kuriems yra kvėpavimo takų susiaurėjimas, reikia skubios pagalbos. Sunku ar net neįmanoma patikrinti, ar žmonės nėra alergiški šiam vaistui prieš pradedant vartoti. Kiekvienas, kuris įtaria alerginę reakciją sau ar slaugomam asmeniui, paprastai turėtų būti atsargus ir nedelsiant kreiptis į gydytoją.

Suprasti eritromiciną apskritai

Eritromicinas yra antibiotikas, skirtas įvairioms bakterinėms infekcijoms gydyti. Paprastai jis skiriamas asmeniui, kuris yra alergiškas penicilinui, kuris yra susijęs antibiotikas, kuris gali būti naudojamas tiems patiems dalykams gydyti. Alergija penicilinui yra gana dažna ir gali būti labai rimta. Daugeliu atvejų žmonės gali būti tikrinami dėl šio specifinio jautrumo atliekant alergijos antibiotikams testą arba kraujo tyrimą, dar vadinamą RAST testu. Deja, tiems, kurie nerimauja dėl eritromicino reakcijų, odos dūrio alergijos testas gali patvirtinti tik tai, ar asmuo yra alergiškas penicilinui. Alergija penicilinui savaime nėra požymis, kad žmogus yra labiau ar mažiau alergiškas ir kitiems antibiotikams, o tyrimai nepatvirtino ryšio.

Kodėl atsiranda alerginių reakcijų

Alergija eritromicinui, dar vadinama padidėjusio jautrumo reakcija, paprastai atsiranda, kai organizmas mano, kad vaistas yra įsibrovęs, o imuninė sistema atakuoja svetimą medžiagą taip, lyg tai būtų bakterija ar kažkas kito kenksmingo. Imuninė sistema gamina chemines medžiagas, tokias kaip histaminas, kovodama su medžiaga. Didelis histamino kiekis organizme sukels bėrimą ar dilgėlinę arba gali niežėti akis, skaudėti ar veržti gerklę.

Anafilaksija šiek tiek skiriasi tuo, kad tai nėra griežtai imuninis atsakas. Tai itin alerginė reakcija į specifinį veiksnį, dėl kurio plečiasi ir plečiasi viso kūno kraujagyslės, o tai gali sukelti daugybę labai rimtų pasekmių, jei skubi pagalba nesuteikiama nedelsiant. Šio tipo eritromicino reakcija yra reta, bet įmanoma.

Diagnozė ir gydymas

Diagnozė paprastai nustatoma po medicininio patikrinimo, kurio metu gydytojas, slaugytoja ar kitas specialistas įvertins simptomus ir apsvarstys visas kitas galimas priežastis. Paprastai, jei įtariama alergija, pacientui bus nurodyta nutraukti vaistų vartojimą ir paprastai vengs kitų tos pačios klasės antibiotikų. Tai apima klaritromiciną ir azitromiciną.

Lengva alerginė reakcija gali būti gydoma daugeliu nereceptinių vaistų ar receptinių vaistų. Antihistamininiai vaistai, vartojami per burną arba vietiškai naudojami bėrimo vietoje, gali padėti sumažinti niežulį ar patinimą. Taip pat yra kremų, kurių sudėtyje yra hidrokortizono, kurie gali būti naudojami odos reakcijai palengvinti simptomus. Jei žmogus švokščia, kvėpavimo takams atverti galima naudoti bronchus plečiančią priemonę.
Įprastų šalutinių poveikių atskyrimas

Žmonės kartais galvoja, kad patiria alerginę reakciją, nors iš tikrųjų kenčia tik nuo žinomo šalutinio poveikio. Dažnas eritromicino vartojimo šalutinis poveikis yra pykinimas, viduriavimas, pilvo spazmai ir vėmimas. Vartojant vaistus taip pat dažnai jaučiamas makšties niežulys, nuovargis ar galvos skausmas. Sunkesnis šalutinis poveikis yra lengvas bėrimas, patinimas ir traukuliai, nors bėrimai paprastai atsiranda per kelias gydymo dienas, o ne kelias valandas, kaip paprastai būna alergijos atvejais. Taip pat retais atvejais buvo pastebėta gelta ir sumažėjęs apetitas, kartu su nuolatiniu netolygiu širdies ritmu. Kiekvienas, kuris nerimauja dėl savo simptomų, paprastai turėtų kreiptis į gydytoją, tačiau apskritai neturėtų nustoti vartoti vaistų, nebent aiškiai nurodė gydytojas.