Keletas dirbtinių galūnių komponentų veikia kartu, kad prietaisai veiktų tinkamai. Šie komponentai yra pilonas, lizdas ir pakabos sistema. Kadangi jie pagaminti iš lengvos medžiagos, vartotojas gali lengvai valdyti dirbtines galūnes.
Dirbtinės galūnės karkasas vadinamas pilonu. Anksčiau pilonas buvo pagamintas iš metalo, kad būtų palaikoma galūnė. Šiandien jis gaminamas iš anglies pluošto kompozitų. Pilonas paprastai yra padengtas putomis ir dažnai gali būti nudažytas vartotojo odos spalvos atspalviu, kad jis atrodytų natūralesnis.
Lizdas yra dirbtinės galūnės dalis, kuri jungiasi su paciento likutine galūne arba galūnės kelmu. Tam, kad kištukinis lizdas būtų patogesnis, dažniausiai jis yra išklotas minkšta medžiaga. Kai kurie vartotojai gali pasirinkti nešioti kelias protezuotas kojines, kad lizdas geriau priglustų. Tai būtina, nes dirbtinės galūnės lizdas gali sudirginti odą, jei joje nėra pakankamai paminkštinimo.
Dirbtinė galūnė turi turėti sistemą, kuri išlaiko galūnę prie kūno. Tai pasiekiama naudojant pakabos sistemą. Yra keletas tipų pakabos sistemų, kurias galima naudoti dirbtinėje galūnėje. Kai kurie gali naudoti diržų, diržų, rankovių ar dirželių sistemą. Kitos dirbtinės galūnės gali tik susijungti su paciento likutine galūne ir prisitvirtinti prie galūnės siurbimo būdu.
Kai pacientui reikalingas galūnės protezavimas, jis turi būti specialiai sukurtas jam. Galūnes gamina protezuotojas – specialistas, kuris gamina dirbtines galūnes, panaudodamas savo anatomijos, inžinerijos ir fiziologijos žinias. Jis turi atlikti išsamius paciento kūno matavimus, kad galėtų tiksliai protezuoti galūnę. Paprastai gydytojas ir protezuotojas konsultuojasi tarpusavyje, kad pasikalbėtų apie amputaciją prieš ją atliekant.
Praėjus kelioms savaitėms po operacijos, protezuotojas padaro paciento likutinės galūnės gipso formą. Forma naudojama likusiai galūnei kopijuoti, o ši kopija naudojama kaip protezų gamintojų dirbtinės galūnės šablonas. Protezuotojas turi atsižvelgti į paciento raumenų, kaulų ir sausgyslių vietą, kad tiksliai priglustų. Kai pacientui uždedama dirbtinė galūnė, jis turi pradėti fizinę terapiją, kad padėtų jam stiprinti ir priprasti prie protezavimo. Pavyzdžiui, jei pacientas turi dirbtinę galūnę, skirtą padėti jam vaikščioti, jam teks atlikti išsamią reabilitaciją, kad iš naujo išmoktų vaikščioti.
Laikui bėgant, protezuotojui gali tekti net tiksliai sureguliuoti dirbtinę galūnę, nes sumažėjus patinimui ir pradėjus atrofuotis raumenims, likusios galūnės dydis gali sumažėti. Protezuotojas kartais turės pagaminti naują prietaiso lizdą, kad jis būtų tvirtai prigludęs. Jauniems pacientams reikės dažnai keisti savo prietaisus, nes jų kūnas vis dar auga ir keičiasi.