Parkavimo matuoklis naudojamas tam, kad būtų galima sekti laiką, kiek transporto priemonė stovi tam tikroje vietoje. Įdėjus pinigus į šį įrenginį, keleivis turi tam tikrą laiką, kad automobilis stovėtų vietoje, kol reikės įdėti daugiau pinigų. Jei pasibaigus laikui žmogus nesugeba įvesti daugiau pinigų, jis gali gauti parkavimo taloną iš policijos pareigūno, paprastai vadinamo skaitiklių kambarine.
Tradiciškai parkomatai buvo įjungiami įdedant monetas į specialų lizdą. Nors monetomis įjungiamas parkomatas vis dar yra įprastas, yra ir versijų, kurios priima kreditines korteles ar net specialias korteles, vadinamas intelektualiosiomis kortelėmis, kurias galima iš anksto įkrauti kreditu ir naudoti apmokėti už laiką.
Plyšys, kuriame į parkomatą įdedamos monetos, gali identifikuoti įdėtos monetos tipą. Lizdas identifikuoja monetas atlikdamas testus, kuriuos jis buvo užprogramuotas atlikti. Tai apima monetos svorio patikrinimą, taip pat elektros srovių ar lazerių naudojimą, norint patikrinti kitas monetoms gaminti naudojamų metalų fizines savybes. Siekiant supaprastinti testavimo procesą, dauguma parkomatų priima tik vienos rūšies monetas, dažniausiai ketvirtadalį.
Priėmęs monetą ar monetas, vartotojas turi pasukti rankeną arba paspausti klavišą, kad nustatytų reikiamą laiką. Parkometre pasirodo ekranas arba ratukas, nurodantis, kiek laiko vartotojas turi naudotis stovėjimo vieta. Laikui bėgant matuoklis skaičiuoja atgal, kad parodytų, kiek laiko liko.
Kai kuriuose modernesniuose modeliuose taip pat yra specialių jutiklių. Šie jutikliai naudoja lazerio šviesas, kad nustatytų, kada stovėjimo vieta buvo atlaisvinta. Kai parkomatas nustato, kad vieta tuščia, laikrodyje likęs laikas automatiškai grįžta į nulį. Tai neleidžia kitiems žmonėms panaudoti laiko, likusio ant skaitiklio po to, kai vieta buvo atlaisvinta. Specialus jutiklis taip pat užtikrina, kad automobiliai būtų pašalinti iš zonų, kuriose yra ribojamas laikas, kurį žmogus gali stovėti vienoje vietoje.