1956 m. Vengrijos sukilimas buvo lūžio momentas Vengrijos šaliai. Studentų protestai prieš žlugdančias ekonomines sąlygas ir sleginčią sovietų valdžią peraugo į visos šalies Vengrijos revoliuciją. Per galiausiai nesėkmingą sukilimą žuvo daug gyvybių.
Vengrijos sukilimo sėklos buvo pasėtos daugiau nei prieš 10 metų. Antrojo pasaulinio karo metu Sovietų Sąjunga įsiveržė į Vengriją ir toliau okupavo šalį pasibaigus karams. Nepaisant sutarties, kurios vardu buvo išsaugota Vengrijos nepriklausomybė, sovietai pamažu pakirto ir aplenkė Vengrijos vyriausybės pozicijas. Vengrijos socialdemokratų partija ir sovietų remiama komunistų partija susijungė, o Vengrija iš tikrųjų tapo komunistine valstybe.
Socialiniai neramumai išaugo kelerius metus po vyriausybės pasikeitimo, kai pablogėjo žmogaus teisės ir ekonominės sąlygos. Užsitęsusios karo skolos ir sovietinė politika, kuri ribojo prekybą ir priverstinai išskaičiavo iš pajamų, lėmė žemesnį gyvenimo lygį ir daugelio būtiniausių prekių trūkumą visoje šalyje. Šias kovas apsunkino vyriausybę kritikuojančių žmonių persekiojimas. Asmenų teisės buvo dar labiau suvaržytos dėl priverstinio tūkstančių žmonių iškeldinimo iš namų ir sovietų užgrobimo mokyklų bei bažnyčių.
Iki 1956 m. susidarė sąlygos Vengrijos sukilimui. Sukilimas prasidėjo spalio 23 d. studentų vadovaujamu protestu prie Parlamento pastato Budapešte. Kai konfliktas tarp policijos ir demonstrantų įsiplieskė smurtu, supykę disidentai visoje šalyje pradėjo savo smurtinius maištus. Sovietų simpatijų įkalinimas ir egzekucijos buvo įprastas dalykas, o sukilėliai netrukus sėkmingai atėmė vyriausybės kontrolę nuo Sovietų Sąjungos. Naujasis ministras pirmininkas Imre Nagy pažadėjo pakeisti ankstesnę politiką ir atkurti sąžiningus rinkimus.
Atrodo, kad Vengrijos sukilimas pasiekė didžiausią sėkmę, kai sovietų lyderiai pradėjo kalbėti apie derybas ir pasitraukimą. Tačiau optimizmas aptemtų, nes sovietai staiga pakeitė kursą ir ėmėsi galingų bei sėkmingų pastangų sutriuškinti Vengrijos sukilimą. Sukilėliai šešias dienas atlaikė didžiulę sovietų invaziją, kol pasidavė paskutinė pasipriešinimo kišenė. Per šią kruviną savaitę gyvybės neteko daugiau nei 3,200 žmonių; 2,500 iš jų buvo Vengrijos piliečiai.
Daugelis mano, kad Vengrijos sukilimas yra ilgalaikis Šaltojo karo ir jo priešiškumo tarp demokratijos ir komunizmo jėgų simbolis. Tiesą sakant, išslaptinti dokumentai atskleidė, kad baimė, kaip demokratinės tautos suvoks pasitraukimą kaip komunistinio silpnumo ženklą, užantspaudavo galutinį sovietų sprendimą. Šis įvykis paskatino griežtus demokratinių tautų pasmerkimus, nors nė viena iš tų tautų nepadėjo maištauti.
Vengrijai sukilimas trumpam pagimdė viltį, kuri buvo pasmerkta iškentėti dešimtmečius trukusią priespaudą ir slaptumą. Vengrų sukilimas iš esmės buvo ištrintas iš tautos sąmonės; įrašai buvo užantspauduoti ir net vien tik paminėjus sukilimą grėsė bausmė. Kitas pasaulio istorijos taškas – Sovietų Sąjungos žlugimas devintajame dešimtmetyje – vėliau pakeitė Vengrijos likimą į gerąją pusę. 1980-iąsias Vengrijos sukilimo metines buvo atkurta Vengrijos Respublika ir apsaugotas sukilėlių palikimas. Vyriausybės ir eiliniai piliečiai pradėjo kasmet minėti 33 m. sukilimą.